Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503 pėstininkų Pasvalio-Biržų kuopos vadas Modestas Lapienis: „Nėra tokio charakterio žmogaus, kuriam sakyčiau: netarnauk“.
Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. Šios dienos išvakarėse kalbamės su Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503 pėstininkų Pasvalio-Biržų kuopos vadu biržiečiu Modestu Lapieniu. Kokių savybių reikia būsimajam kariui, kokia kario dienotvarkė, kas sunkiausia, ar viskas įveikiama ir kodėl pats Modestas pasuko šiuo keliu.
Kodėl pasirinkote kario duoną?
Netyčia. Esu kilęs iš Germaniškio, baigiau tuometinę Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą. Geriausiai mokykloje sekėsi matematika. Rinkau dešimtukus, dalyvavau olimpiadose. Dėl trečios ketvirtos vietos vis susiimdavau su viena mergička iš Pabiržės, o pirmą ir antrą vietas imdavo du bernai iš „Saulės“ gimnazijos. Per išankstinį stojimą buvau įstojęs į mechanikos mokslus, bet nugalėjo Karo akademija, nes ten buvo visas išlaikymas. Įstojau 1998 metais. Įstojęs į Karo akademiją, pirmiausia tris mėnesius mokiausi mokomajame pulke. Mokymus mums tuomet vedė britų instruktoriai. Per tuos tris mėnesius išmoksti tą patį, ką dabartiniai šauktiniai. Karo akademijoje mokiausi ketverius metus, vykdavau į stažuotes kariniuose daliniuose. Visą laiką gyvenau su uniforma, atsipalaiduoti galėdavau tik savaitgaliais, bet ne visuomet.
Ar buvo tokių jaunuolių, kurie įstoję iš karto pasakė: tai ne man?
Taip. Buvo kas pirmomis dienomis pasakė: tik ne čia. Iš pradžių ir man buvo sunku. Negalėjau suprasti, kad man nurodinėja vos vyresnis bendraamžis.
Kas buvo sunkiausia?
Sunkiausia priprasti prie tvarkos, t. y. dienotvarkės.
Kokia kario dienotvarkė?
Keliesi 5.45 val. ir skubi į mankštą, po to susitvarkai. Po septintos – pusryčiai, rytinė rikiuotė, kurios metu skamba Lietuvos himnas ir pakeliama vėliava. Tada – į mokslus. Iki pietų vyksta 4–5 periodai užsiėmimų, po pietų – 3–4 periodai užsiėmimų. Ir taip kasdien tris mėnesius. Bet būna ir kitokių dienų: visą dieną vyksta mokymai šaudykloje arba visai dienai išeini į mišką. Po mokslų – saviruoša ir vakarienė. Dvi valandos lieka laisvalaikiui. 21 val. – vėliavos nuleidimas ir vakarinis patikrinimas. 21.45 val. – į lovas.
Ar karys sočiai maitinamas?
Yra toks posakis: karys visuomet alkanas. Tačiau Lietuvos kariuomenėje karių maistas – visavertis ir subalansuotas. Pusryčiams – visuomet šiltas patiekalas, arbata, kakava. Pusryčiai visuomet būna stiprūs. Dabar man tos porcijos atrodo per didelės. Pamenu, kai Lietuvos kariuomenėje viešėjo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Po jos vizito spauda rašė, kad Prezidentei buvo paruoštas specialus meniu. Pats prisidėjau rengiantis Prezidentės vizitui ir galiu pasakyti, kad nieko specialaus nebuvo. Gal tik virėjos pasistengė ir daugiau prieskonių pabarstė. Pietums kariams patiekiama, pavyzdžiui, jautienos kepsnys, visuomet – vaisių.
Baigėte Lietuvos karo akademiją. Kas toliau?
Buvau paskirtas į mokomąjį pulką Rukloje ir tarnavau dvylika su puse metų. Visus tuos metus dirbau su jaunais kariais. Buvau griežtas. Galbūt ne visi mane mini geruoju.
Kodėl buvote labai griežtas?
Reikia, kad kariai priprastų prie tvarkos. Gal pirmomis dienomis išgąsdindavau savo balsu, bet po to su kariais susigyvendavome. Kuo griežčiau elgiesi iš pradžių, tuo kariai greičiau pripranta prie tvarkos ir po to būna dėkingi.
Ką darydavote, kai kariai nepaklusdavo ar nesuspėdavo laiku atlikti užduoties?
Per dvylika metų tokių buvo gal vienas ar du. Tokie kariai treniruojami. Pavyzdžiui, susirenka, išsiskirsto ir vėl susirenka. Palaksto, o po to visur spėja. Prieštarauti nėra kada, nes kariai labai užimti, reikia daug mokytis.
Turite kapitono laipsnį. Kaip jį užsitarnavote?
Laipsnis atitinka pareigas ir ištarnautą laiką. Tai – tarsi karjeros laipteliai. Baigęs Karo akademiją gauni leitenanto laipsnį, po dvejų metų – vyriausiojo leitenanto, po to – kapitono, majoro ir t. t. Siekiant aukštesnio laipsnio, reikia mokėti užsienio kalbą tam tikru lygiu. Man kalbos – problema, nes esu matematikas.
Kaip jūs manote, ar į šauktinių kariuomenę atranka turėtų vykti kaip numatyta dabar, tai yra loterijos būdu, ar tarnauti turėtų kiekvienas jaunuolis, baigęs mokyklą?
Turėtų tarnauti visi, kuriems leidžia sveikata. Per dvylika mano tarnybos metų tik vieną kartą jaunuoliai susimušė. Vadinasi, čia viskas kitaip, nei visuomenėje. Dabartinė kariuomenė – puiki gyvenimo mokykla. Čia pritampa ne tik vaikinai, bet ir merginos. Jauni žmonės supranta, kas yra pareiga. Kariai aprūpinami apranga, kas mėnesį gauna buities išmokas, yra privilegijų stojant į aukštąsias mokyklas. Jei karys be nuobaudų ištarnauja devynis mėnesius, turi galimybę susitaupyti iki 3000 eurų.
Kai kuriuos jaunuolius gąsdina tarybinės armijos palikimas – dembelis. Ar toks yra Lietuvos kariuomenėje?
Dembelio nėra. Yra vadas, kuris kuria kolektyvą, kiekvienas karys yra reikalingas, todėl nėra tikslo juos užguiti. Čia tas pats, kaip mašina: nėra vieno rato ir nevažiuoja. Tik draugiškas kolektyvas gali daug ką padaryti, kartu mokytis, dirbti komandoje.
Tad žolės kirpti žirklėmis nebereikia?
Dabartinėje kariuomenėje kariams nereikia plauti grindų, kasti sniego. Jie apsitvarko tik savo gyvenamąją vietą. Kai mokiausi Karo akademijoje, man dar teko sniegą karsti. Dabar to nebėra. Dabar nemažai kas pasilieka kariuomenėje ir tampa profesionaliais kariais.
Kam nepatartumėt eiti į kariuomenę?
Nėra tokio charakterio žmogaus, kuriam sakyčiau: netarnauk. Nebent tiems, kurie laikosi įsitikinimų niekuomet neimti ginklo į rankas. Net tie, kurie neturi ištvermės, ją išsiugdo. Buvo tokių karių, kurie iš pradžių negalėjo padaryti nė vieno atsispaudimo, nemokėjo bėgti, bet po trijų mėnesių padarydavo po penkiasdešimt atsispaudimų ir išlaikydavo bėgimo normatyvus. Kariuomenėje yra žodis reikia. Reikia nueiti 7 kilometrus su kuprine – ir eini. Bet kaip malonu po tokio savęs išbandymo grįžti į šiltą patalpą. Pamenu, kaip 2003-aisiais žygyje iš Biržų pėsčiomis ėjau į Ruklą 200 kilometrų. Ruklą pasiekėme po keturių dienų. Man tai buvo rimtas fizinis iššūkis. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris nejaustų baimės pirmą kartą šaudydamas ar mesdamas granatą. Bet tai duoda adrenalino, energijos. Po trijų mėnesių mokymų kariai renkasi specializaciją: mokosi šaudyti granatsvaidžiu, važiuoti šarvuočiu. Todėl grupėje kiekvienas žmogus reikalingas.
Kaip manote, ar Lietuvos kariai pasirengę atremti teroristų atakas?
Lietuvos kariuomenėje yra specialiosios pajėgos, pasiruošusios kovoti su teroristais, veikia kontržvalgybininkai, labai gerai parengti „Aro“ pareigūnai. Kariuomenė telkiama tik tuo metu, kai nebesusitvarko vidaus reikalų sistema.
Ištarnavote daugiau kaip dvylika metų ir grįžote į Biržus. Kodėl?
Aš ir dabar tarnauju. Kas treji metai karininkai rotuojami. Aš po dvylikos metų tarnybos norėjau pakeisti tarnybos pobūdį, norėjau grįžti į Biržus. Sužinojau, kad yra darbo vieta Pasvalyje, pretendavau į ją. Vadovauju savanorių kuopai.
Ką veikia savanoriai?
Savanoriai – dirbantys žmonės, bet savaitgaliais atvyksta į mokymus. Prireikus, pavyzdžiui, įvedus nepaprastąją padėtį kaip dabar Prancūzijoje, savanorius gali pakviesti padėti policijai, užimti pozicijas, kol atvyks kariuomenė. Todėl savanoriais ir yra tie žmonės, kurie geriausiai pažįsta savo kraštą. Mano vadovaujamoje kuopoje – ne tik pasvaliečiai, bet ir biržiečiai. Savanoriais gali būti žmonės nuo 18 iki 55 metų. Šiuo metu kuopoje yra 68 savanoriai, iš kurių – 24 biržiečiai. Savanoriai mokosi valdyti ginklą, veikti kartu. Savanorių pratyboms skiriamas vidutiniškai vienas savaitgalis per mėnesį. Už tas dienas jiems net mokamas atlyginimas pagal užtarnautą laipsnį. Mano tikslas – teikti kuo daugiau informacijos apie savanorių veiklą. Čia laukiami visi. Ateityje planuojame įsteigti savanorių kuopą ir Biržuose. Karys savanoris – yra aktyviojo rezervo karys. Kuo visuomenė stipresnė, pilietiškesnė, tuo mažesnė tikimybė, kad ją puls priešas. Mes, kariai, esame tik visuomenės instrumentas.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Į Biržus gegužės 30 dieną grįžau su šeima: žmona Lilija ir trimis vaikais: vienuolikmečiu Dominyku, devynmete Viktorija ir keturių mėnesių Migle. Grįžome, kai tik baigėsi mokslo metai vaikams, nes labai norėjome į tėviškę. Mano žmona taip pat biržietė. Pagaudavome save vis svajojančius apie namus. Dabar laisvalaikio neturiu, nes įsirenginėjame savo namus. Didžiausias mūsų šeimos pomėgis – kelionės. Keliaujame automobiliu, esame keliavę namuku ant ratų: po Lietuvą, Latviją, Estiją. Dabar suksime į Europą.
Ar savo vaikams esate tėtis, kuris liepia kareiviškai pasikloti lovą?
Gal aš ir griežtesnis, bet mano žmona yra mokytoja ir greitai mane nusodina: primena, kad jau grįžau namo. Griežto kumščio politikos nesilaikau, bet vaikai turi žinoti savo pareigas ir už dyka nieko negauna. Dukra – aktyvistė, jai įdomūs būreliai, nori visur dalyvauti, sūnus – tiksliukas, jam įdomiau prie kompiuterio. Prie kompiuterio leidžiame sėdėti tik tam tikrą laiką, o paskui – jokių kompromisų. Dabar kitokia vaikų karta auga, bendrauja kompiuteriu.
Ką sakytumėte, jei užaugę jūsų vaikai norėtų tarnauti kariuomenėje?
Savo vaikams nedrausčiau tarnauti kariuomenėje, nes žinau, kokia ji yra. Kai kurie žmones tik pasvajoti gali apie tokias gyvenimo sąlygas, kokios dabar yra Lietuvos kariuomenėje. Ir dar kartą pasakysiu, kad kiekvienas turėtų mokėti apginti savo gryčią.
Ačiū už pokalbį.
Edita MIKELIONIENĖ
„Biržiečių žodis“
Editos Mikelionienės nuotr.
selonija.lt