Biržų apskrities kooperatyvų narių kongresas 1935 liepos 14 d. (Jono Meko albumo nuotr.)
Borisas JANUŠEVIČIUS
Tremtis ir gyvenimo saulėlydis
Į Irkutsko srities Taišeto rajono Sujetichos gyvenvietę (dabar Biriusinsko miestas) Jonas ir Vanda Mekai su dukra Birute buvo ištremti 1949 m. kovo mėnesį. Nacių okupacijos metu ir po jos dėl sunkios žmonos ligos J. Mekas jokiose įstaigose nebedirbo. Apsigyvenęs Šlepščiuose vertėsi iš žemės ūkio. Antrosios okupacijos metu jis nuo brolių atsidalino įpėdinystės keliu jam priklausančius apie 6,25 ha žemės ir prisiėmė išlaikyti neįgalųjį brolį Petrą su jam priklausančia 6,25 ha dalimi. Taigi deportacijos metu išbuožinto J. Meko ūkis sudarė vos 12,5 ha. Bet tai nebuvo notariniai patvirtinta ir nacių okupacijos metu valsčiaus sąrašuose ūkio savininke buvo įvardinta 1937 metais mirusi motina Darata Mekienė. Vienintelis iš keturių brolių vedęs Jonas buvo laikomas šeimos galva, ir todėl prie sovietų tapo buožė.
Kvietkelių kaime gyvenusi Vanda Januševičiūtė-Dagienė prisiminė, kad vežant kaimynus Mekus 1941 metais gimusi duktė Birutė pasiėmė krepšelį su velykiniais margučiais, kurį apsaugininkas atėmė.
Kartu suimtas šeimoje gyvenęs neįgalus brolis Petras, Jonui prašant, buvo iš Panevėžio sugrąžintas namo pas ten likusius brolius.
Kurtis naujoje aplinkoje buvo nelengva. Vėliau jie pradėjo auginti daržoves. Reikiamų žemės ūkio produktų įsigydavo turguje, pirkdavo ir iš arčiau gyvenusių lietuvių tremtinių.
Sujetichoje Mekai bendravo su iš Medeikių išvežtais Kutromis. Jonas Mekas su Kutra iš pradžių dirbo darbininkais pramonei naudojamo medžio spirito gamyklos statyboje. Netrukus neraštingas brigadininkas pavedė Jonui tvarkyti statybos buhalterinę apskaitą. Spiritas buvo pristatomas į Krasnojarską. Išvežamas apdairusis Jonas iš namų pasiėmė deimantinį stiklo rėžtuvą, kurį panaudojo stiklinant Sujetichos statybas. Tai jam suteikė lengvesnį darbą. Birutė lankė mokyklą. Pasiligojusi V. Mekienė nedirbo niekur, bet noriai talkindavo rusiškai nerašantiems lietuviams tremtiniams tvarkyti jų formalumus vietinėse įstaigose.
Reabilituoti tėvai su Birute iš tremties Lietuvon grįžo 1958 metais. Tuo metu jų dviejų aukštų name Šlepščiuose gyveno vyresniosios Jono Meko sesers Lapėnienės šeima ir tris jo viengungiai broliai.
Jonas Mekas prie trašų „Čili salietra“ reklamos plakato. (Jono Meko albumo nuotr.)
Čia grįžusiems tremtiniams apsistoti nebuvo leista, ir jie prisiglaudė pas sūnų Viktorą, kuris tuo metu su žmona ir dukterimi gyveno Šiauliuose.
Deportuojant tėvus sūnus Viktoras studijavo Kaune ir liko neišvežtas. Tuo metu namuose nebuvo ir dukros Irenos. Ją išvežė po mėnesio, balandžio 11 dieną. Irena pateko į Irkutsko srityje aukso kasyklų rajone esantį Bodaibo miestą. 1949 m. į Bodaibą buvo atvežta apie 3000 lietuvių. Po pusantrų metų Irenai buvo leista apsigyventi pas tėvus Sujetichoje. Čia ji baigė vidurinę mokyklą.
Talentingi palikuonys. Irena
Nuo 1956 metų Irena apsigyveno ir įsidarbino Irkutske. Dirbdama čia ji baigė šešių mėnesių buhalterių kursus, ir 1957 m. balandį įstojo į vakarinį Irkutsko finansų ir ekonomikos institutą, kurį 1962 metais baigė taip pat dirbdama.
1972 metais ji tapo statybos ir montavimo valdybos vyriausiąja buhaltere. Valdyba statė civilinės aviacijos objektus: lėktuvų pakilimo takus ir angarus, kitus pastatus. Žydų tautybės valdybos viršininkas pas jį dirbusių įvairių tautų tremtinių neignoravo, net buvo jiems palankus. Gyvendama Irkutske Irena finansiškai rėmė Šiauliuose gyvenančius tėvus.
Biržų pieninės vidus 1938 m.
Jono Meko albumo nuotr.
Irkutske Irena sukūrė šeimą. 1978 metais jos vyras Georgijus Tokarevas mirė. Dar 18 metų pragyvenusi Irkutske Irena nutarė su dukra Galina (taip pat baigusia Irkutsko finansų ekonomikos institutą) ir trimis jos vaikais, sūnumi Viktoru, jo žmona ir dukra grįžti namo. 1996 metais jie atvažiavo į Vilnių. Vaikai su anūkais buvo įkurdinti lietuvių namų bendrabutyje. Kol gavo butą, Irena pagyveno pas seserį Birutę. Į jiems skirtą butą šeima susikėlė dar tais pačiais metais.
Birutė
Rusiškai pradėtą vidurinį mokslą Sibire Birutė baigė Šiaulių rusų vidurinėje mokykloje. Ją baigusi Birutė įstojo į Vilniaus universitetą. Čia buvo pastebėti jos neeiliniai gabumai, todėl tęsti studijų ji buvo pasiųsta į Maskvos Lomonosovo universitetą. Baigusi pastarąjį Birutė grįžo dirbti į Vilniaus universitetą. Ištekėjo už Viliaus Yčo, šeima susilaukė sūnų Rolano ir Martyno. Birutė mirė 2013 metais.
Viktoras
Algis Viktoras Mekas (g. 1928 m. liepos 6 d. Biržuose) – Lietuvos inžinierius energetikas, 1936–1940 m. lankė Biržų pradžios mokyklą. 1946 m. jis aukso medaliu baigė Biržų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1951 metais jį baigdamas Viktoras įgijo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją.
Studijuodamas Viktoras dirbo Kauno politechnikos instituto Fizikos katedros laborantu. Tai leido jam sėkmingai mokytis nutrūkus tėvų paramai.
Po studijų, 1951–1956 m., sekė darbas Šiauliuose, Rėkyvos valstybinėje rajoninėje elektrinėje. Vykdant Lietuvos energetikos pertvarką 1957 m. jis buvo paskirtas naujai organizuojamų Šiaulių elektros tinklų vyriausiuoju inžinieriumi.
Prasidėjus Lietuvos elektrinės statybai, nuo 1962 m. balandžio jis buvo perkeltas dirbti vyriausiuoju inžinieriumi į būsimuosius Elektrėnus. Čia jis dirbo daugiau nei 48 metus – iki 2010 m spalio, kada išėjo į poilsį.
Algis Viktoras Mekas – garbės energetikas, ilgiausiai vienoje įmonėje dirbęs vyriausiuoju inžinieriumi.
Viktoro Meko sūnaus Gintario, taip pat energetiko, gamybinė veikla prasidėjo Ignalinos atominėje elektrinėje. Pradėjus statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę Gintaris perėjo į ją, dirbo įvairiose pareigose – nuo elektros cecho viršininko iki direktoriaus.
Jonas Mekas buvo Evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius. 1941 metų sausį jis dalyvavo Vilniuje vykusiame istoriniame Sinode, kuriame lenkų okupuoti Vilniaus krašto reformatai vėl grįžo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčion. 1935 metų žiemą darytoje nuotraukoje jį matome tarp jaunimo draugijos „Radvila“ kursų lektorių.
Sūnui išsikėlus į Elektrėnus, tėvai Mekai dar kelerius metus gyveno Šiauliuose. Vėliau iš čia pas save į Vilnių juos pasiėmė duktė Birutė. Čia Jonas Mekas 1974 m. ir mirė. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse kartu su prieš porą metų mirusia žmona.
Už pagalbą rašant šį pasakojimą dėkoju Jono Meko vaikams Irenai ir Viktorui.
„Biržiečių žodis“
selonija.lt