Kun. Antanas Balaišis biržiečiams pristato knygą apie dekaną Bronių Strazdą, 2005 m. („Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.)
Vidmantas JAŽAUSKAS
Lapkričio 7 d. sukanka 10 metų, kai Amžinybėn iškeliavo kun. garbės kanauninkas Antanas Balaišis.
Kunigas garbės kanauninkas Antanas Balaišis – štai taip vadinosi šis kuklus, tačiau daugelio atmintyje išlikęs žmogus. Žodis garbė čia turbūt neatsitiktinis, nes jis buvo iš tų, apie kuriuos galima pasakyti, kad mums buvo garbė kartu gyventi su tokiu žmogumi vienu laiku ir gal bent šiek tiek pažinti jį iš arčiau…
Vaiko akimis sekiojau kunigą Balaišį, vaikštantį Mišių metu jo taip neįtikėtinai iš klebonijos atkurtoje Saločių bažnyčioje. Tiesus, tylus, didingas – toks jis buvo savo amžiaus brandos metais. Jam nereikėjo garsių žodžių ar išraiškingos gestikuliacijos, atrodė, kad vien akių kryptelėjimu šis žmogus gali paskui save vesti minias, įkvėpti jas kokiam žygdarbiui, pavyzdžiui, kelias savaites užsidarius, nekeliant triukšmo, perstatinėti patalpą. Vėliau, po daugelio metų, kuomet jau senyvas jis svečiuodavosi mūsų namuose, beveik kiekvieną sykį mintimis nuklysdavo į praeitį ir mėgdavo prisiminti būtent šią Saločių bažnyčios atstatymo istoriją. Manau, kad tai ir buvo jo pragyvento įvykių kupino gyvenimo vienas iš svarbiausių epizodų. Visiems aišku, kokia rizikinga tai buvo užduotis – atstatyti bažnyčią tuo metu, kai rajono valdžia brandino planus uždaryti visas Pasvalio dekanato bažnyčias. Kunigas Balaišis buvo statybas išmanantis ir neatsitiktinai iš Vadoklių ir Lėno atkeltas į Saločius. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, beje, pats pastatęs katedrą Panevėžyje, ieškojo jauno ir sumanaus kunigo šiai užduočiai ir rado Balaišį. Šis jau buvo užsirekomendavęs kaip nepaprastai uolus ir sėkmingas kovotojas su girtuoklyste jam patikėtose parapijose. Senasis vyskupas mirė 1958 metų pradžioje, o tų metų vasarą kunigas Balaišis su patikimų vyrų grupe užsidarė klebonijoje, kur užvirė darbas. Kaip jis pats sakė: „Visada melsdavaus, kad Dievas vykdytų savo valią, o tąkart pirmąsyk paprašiau – Dieve, laimink…“
Dvasinė bendrystė siejo du biržiečių mylimus skirtingų kartų kunigus Dalių Tubį ir Antaną Balaišį. Abu ilsisi Amžinybėje. („Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.)
Darbas pavyko kuo puikiausiai, niekas nesužinojo ir nesutrukdė. Žinoma, įsiutusi rajono valdžia išsikvietė jauną kunigą pasiaiškinti. Pokalbis buvo itin ilgas, o jo pradžia nežadėjo nieko gero, tačiau protinga kunigo kalba ir laikysena emocijas pristabdė. Niekas nenorėjo, kad kiltų žmonių bruzdėjimas, juk klebonas A. Balaišis tarp Saločių žmonių spėjo įgyti milžinišką autoritetą. Pokalbio pabaigoje jam teliko išvargusius posėdžiautojus įtikinti atlikto remonto patikimumu ir perspėti, kad ruošiamasi statyti dar ir varpinę su sandėliuku.
Sumanymų kupinas klebonas be veiklos neišbūdavo nė vienos dienos Saločiuose per 30 kunigavimo ten metų, o ir vėliau, dirbdamas Pakruojyje ir Pabiržėje. Darbo buvo daug – paminklai, kryžiai, kapinės, memorialai, atminimo lentos – visur jo ranka pridėta. Tačiau ne vien statymo darbai jam rūpėjo. Ne mažiau rūpėjo ir bendravimas su žmonėmis, jų gerumas, dainos, vaikų mokymas. Išoriškai santūrus ir griežtas, o viduje šiltas ir linksmas buvo garsusis kunigas. Dar prieš sėsdamas rašyti savo prisiminimų knygos „Širdyje žmonių gerumas“, jis ne vieną sykį pagrindines jos istorijas buvo išpasakojęs mums svečiuodamasis. Žinojome atmintinai piemenėlio vargus, moterį su obuoliu traukinyje, dėdę kariškį, išdidų senolį, pasilaidojusį ant kapinių tako, ir kitus pasakojimus, kuriuos jis vėliau su nemenku pasakotojo talentu užrašė.
Susipažinome per dekaną B. Strazdą, kuomet jis ieškojo dailininko portretams ir kitiems darbams atlikti, o vėliau pavesdavo įvairias užduotis arba kuomet sirgo, prašydavo atvykti norėdamas tik pasikalbėti. Viliuosi, kad mokėjau išklausyti ir suprasti, kas tuo metu, kai jėgos jau seko, buvo jo širdyje.
Be abejo, tai buvo ąžuolas, lietuviškas, aukštaitiškas – turbūt vienas iš paskutiniųjų šios rūšies. Iš daugiau nei 50 jo kunigavimo metų 40 prabėgo prie okupacinės valdžios. Galima tik įsivaizduoti, kokias aukštumas su savo gabumais jis būtų pasiekęs geresniais laikais, tačiau jo misija buvo tarnauti savo tautai jos išbandymų metuose.
Lapkričio 10 d. Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje 11 val. bus aukojamos šv. Mišios minint kun. A. Balaišio 10-ąsias mirties metines.
„Biržiečių žodis“
selonija.lt