![dagilis]()
Kovo 5 dieną sueina 173 metai, kai gimė Stanislovas Dagilis. Šiam didžiam vyrui atminti publikuojame profesoriaus Jono Aničo straipsnį, skirtą S.Dagilio 100 mirties metinėms. Straipsnis buvo skelbtas laikraštyje Voruta, Nr. 12 (818), 2015 m. gruodžio 19 d., p. 7; Voruta, Nr. 1 (819), 2016 m. sausio 30 d., p. 7.
Iš baudžiauninkų – į mokslus
S.Dagilis gimė 1843 m. kovo 5 d. (ne kovo 3 d.; patikslinta pagal dokumentą: Metryka Generalna wszystkich Kosciolow Ewangelicko Reformowanych…, Biržų krašto „Sėlos“ muziejus, Nr. 14320, l. 262) Panevėžio apskrities Biržų valsčiaus Mažutiškių sodžiuje, evangelikų reformatų šeimoje. Tėvai Martynas Dagilis ir Zuzana Dagilienė (Lapienytė) ėjo baudžiavą pas grafo Jono Tiškevičiaus nuomininkus Parovėjos dvare. Stanislovas buvo vienintelis sūnus ir vyriausias vaikas šeimoje. Jam dar nemažą laiko tarpą teko gyventi baudžiavos sąlygomis. Turėjo keturias seseris: Oną, Zuzaną, Ievą ir Katrę.
Juozas Tumas -Vaižgantas, dar spėjęs susipažinti ir pabendrauti su S. Dagiliu, ir, kaip sakoma, iš pirmo šaltinio gavęs žinių, rašė, jog pas tėvus Stanislovas „… pravargo visas bernystės dienas“: dirbo visus ūkio darbus, su jaunimu lankė garsiąją Parovėjos karčemą, grojo ten smuikeliu šokiams, sekė ir pasižymėjo „amorinę apylinkės kroniką“, žodžiu, iš paviršiaus niekuo nesiskyrė. Tačiau „viduje darėsi procesai, neįžiūrimi paprasta akimi – Stanislovas ilgėjosi kitokio gyvenimo. Jis buvo gabus, dar mažutis mielai žaidė tošinėmis knygomis [iš beržo tošies padarytais knygos pavidalo žaislais], dar mažutis išmoko skaityti […]. Paskui gražiai išėjo pradedamąją Biržų mokyklą. Buvo tai sodietis inteligentas, ne vėpla. Jo nebuvo galima nepasergėti [nepastebėti] tarp kitų tamsių ir bailių baudžiauninkų. Ir buvo pasergėtas. Tai atmainė jo gyvenimą.“[1]
Baudžiauninkų vaiko gabumus pastebėjo [pasergėjo] tuometinis evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas kun. Konstantinas Močiulskis, ieškojęs kandidatų į vargonininkus reformatų bažnyčioms. Jis išrūpino grafo J. Tiškevičiaus leidimą S. Dagiliui vykti į Kėdainius mokytis vargonininku. Kėdainiuose, kur Lietuvos evangelikų reformatų sinodas laikė gimnaziją, Stanislovas mokslus pradėjo apie 1862 m. Jis buvo apgyvendintas gimnazijos alumnate. Vargonininkas mokė muzikos ir bažnytinio giedojimo, o vienas gimnazistas – rusų kalbos, aritmetikos ir geografijos. Mokytojai, pastebėję Stanislovo imlumą mokslui, patarė stoti į gimnaziją. Metus pasirengęs išlaikė egzaminus į trečiąją gimnazijos klasę. Tačiau Kėdainiuose galėjo baigti tik vieną klasę, nes po 1863-ųjų sukilimo gimnazija buvo uždaryta.
Tolimesnis kelias S. Dagiliui buvo aiškus – tęsti mokslus Minsko gubernijos Slucko gimnazijoje, kurią taip pat išlaikė Lietuvos evangelikų reformatų sinodas. 1864 m. drauge su kitais gimnazistais iš Biržų krašto į Slucką išvyko ir Stanislovas. Pasak Martyno Yčo, pasamdytas vežikas vežė daiktus, o jie patys tris savaites ėjo pėsti[2]. Slucke Stanislovas gyveno sunkiai versdamasis, dažnai neturėdamas kuo parvažiuoti atostogų, o parvažiavęs – atgal grįžti. J. Tumas-Vaižgantas: „Mokslai jam teko eiti skurdžiai. Kelionė iš Slucko tolima. Nevažiuoji namo atostogų metu, namų pasiilgsti; parvažiuoji – nebėr kuo grįžti. Kartais tekdavę tiesiog kaime pasirinkti kelionei: kas davė keletą skatikų, kas griviną, kas rublį. Mažažemiui Jurgiui Pranckūnui Stanislovas už jo gerą širdį (davęs visą rublį kelionei) visą amžių išlaikė dėkingumo jausmą.“[3]
Slucko gimnaziją S. Dagilis baigė 1869 m. ir ryžosi siekti aukštojo mokslo. Kadangi tėvai neturėjo lėšų ir negalėjo sūnui padėti, teko rinktis tokią aukštąją mokyklą, kuri studentams davė pilną išlaikymą. Tais pačiais 1869 m. Stanislovas įstojo į Peterburgo imperatoriškąjį istorijos ir filologijos institutą, kuris ruošė humanitarinio profilio mokytojus Rusijos mokykloms. Studijas baigė 1873 m. ir gavo klasikinių kalbų mokytojo cenzą[4].
Tais pačiais 1873 m. S. Dagilis gavo klasikinių kalbų mokytojo vietą Ukrainos žemės Charkovo srities Sumų mieste, įsikūrusiame abipus Psiolo upės. Miestas nuo 1765 m. buvo provincijos centras. Sumų gimnazijoje Stanislovas mokytojavo dvidešimt vienerius metus. Duomenų iš savo profesinės veiklos nepaliko, tačiau J. Tumas-Vaižgantas apie jį kaip pedagogo asmenybę keliomis eilutėmis daug pasakė: „Teisybę pastatęs aukščiausiame laipsnyje, pasidaręs ją savo sąžinės brangenybe, prieš nieką neužtylėjo, visur ir nuo visų teisybę gynė. Pedagogų taryboje dažnai likdavo vienas; drąsiai protokoluodavo atskirą savo nuomonę ir aukštesnėje instancijoje ‒ Mokslo apygardoje ‒ laimėdavo.“[5]
„Vienas tarp svetimų rašė lietuviams“
Gyvendamas toli nuo Tėvynės S. Dagilis nė akimirkai nebuvo nutraukęs dvasinių ryšių su Lietuva, širdimi visada buvo savame krašte. Šią kaip titnagas atsparią Stanislovo dvasios stiprybę, suformuotą šeimos ir lietuviško sodžiaus aplinkos, J. Tumas-Vaižgantas taip apibūdino: „Dagilis buvo lietuvis, lietuvis ir paliko. Aštuoniolika pirmųjų metų buvo jį subrandinę tiek pakankamai, padarę pilną žmogų, jog joki rusinimai mokyklose ir tarnyboje nebeįveikė, nebeišrovė jam lietuvio širdies“; „Tai ir Lietuva jam buvo ne tuščias žodis, ir lietuvybė – jo esmės dalis, ne mada, ne „kryptis“. Lietuvos, lietuvių tautos vargai, rūpesčiai, laukimai jam buvo savi, tiek pat giliai jį užgauną, kaip sveikata, pelnas ar kitkas, be ko žmogus negali gyventi.“[6]
Tad galima tvirtinti, jog gilaus patriotinio jausmo skatinamas S. Dagilis vienas pirmųjų iš negausios ano meto lietuvių šviesuomenės įsijungė į tautinio atgimimo sąjūdį, kurio vairą į savo rankas ėmė pobaudžiavinio lietuviško kaimo raidos iškelti lyderiai, Mykolo Biržiškos taikliai pavadinti „didžiaisiais mužiksūniais“. Tarp jų vienas pirmųjų buvo S. Dagilis, intuityviai suvokęs realią brolių tautiečių padėtį ir pasišventęs dirbti jų labui. Kaip akcentavo ir „didysis mužiksūnis“ Petras Vileišis: „Ponuliai, dirbkime! Ką norite, dirbkite, bet tik liaudies naudai, kad ir praščiokėliai būtų bent kiek apsišvietę ir bent kiek pasiturėtų. Nebus iš ko, tai nė idėjiškai liaudis nepakils… O jei pakils, tai jokio jungo nenusimes, ir pati niekaip nesusitvarkys. Geriausia dabar politika – jokios politikos! Dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai viso to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime…“[7]
Taip ir dirbo S. Dagilis, pasak sūnėno Jono Yčo, „kaip tikras romantikas, savo protą įsmeigęs į mokslus“ apie savo tautą ir jos kalbą[8]. Кraštietis Jokūbas Mikelėnas stebėjosi jo kūrybinio darbo sąlygomis: „Dagilis rašė visai vienas, nebuvo nei su kuo pasitarti, nei kam pasidžiaugti. Nebuvo nei lietuviško laikraščio, kuriam galėtų savo eilėraščius pasiųsti. Net arti draugų neturėjo. Vienas, vienas tarp svetimų, rusų ir ukrainiečių, Dagilis rašė lietuviams.“[9]
Rašyti S. Dagilis pradėjo apie 1870 m., t. y. dar studijuodamas Peterburgo istorijos ir filologijos institute. Svarbiausios temos buvo Lietuva, jos žmonės, lietuvių kultūra. Rašė Peterburgo ir Maskvos laikraščiams: „Golos“, „Ruskij viestnik“, „Sovremennyja izviestija“, „St. Peterburgskija viedomosti“. Pasirašydavo pilna pavarde, ar tiktai „D“ raide, ar įvairiais pseudonimais[10]. Deja, šie S. Dagilio raštai dar nėra ištirti ir Lietuvos skaitytojams neprieinami.
Gavęs žinią, kad 1879 m. Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija (Litauische literarische Gesellschaft), S. Dagilis užmezgė su ja ryšius. Draugija įkurta vokiečių mokslininkų (Adalberto Becenbergerio ir kt.) iniciatyva, rinko lietuvių tautosakos, etnografijos, liaudies dailės dalykus, leido tęstinį mokslinį leidinį „Mitteilungen der litauischen Gesellschaft“. Draugijai priklausė įvairių tautų mokslininkai bei kultūros veikėjai: vokiečių – A. Becenbergeris (Bezzenberger), Georgas Neselmanas (Nesselmann), lenkų – Janas Boduenas de Kurtenė (Baudouin de Courtenay), rusų – Filipas Fortunatovas, lietuvių – Silvestras Baltramaitis, Jonas Basanavičius, Antanas Baranauskas, Jonas Šliūpas, Eduardas Volteris ir kt. S. Dagilis siuntinėjo draugijai savo gimtinėje surinktas dainas ir pasakas. 1881 m. jis buvo priimtas 187-uoju draugijos nariu.
J.Yčas rašė, jog jis yra skaitęs S. Dagilio siųstų Lietuvių literatūros draugijai dainų lydraštį, „kur taip ir žėri didis savo gimtojo kampelio mylėjimas“. S. Dagilis rašęs, jog paskelbus spaudoje G. Neselmano ir kitų mokslininkų surinktas lietuviškas dainas, ten nieko neradęs apie biržietiškas dainas. Kad neatrodytų, tarytum biržiečiai „neturėtų akvatos ant dainų“, jis siunčiąs 23 dainas, „dėl prabos“. Jeigu draugija pripažinsianti jas vertas esant, tuomet galėsiąs ir daugiau atsiųsti. Siunčiamoms dainoms S. Dagilis parašė komentarus, suskirstė jas pagal turinį, atsiradimo laiką ir pan. „Gana ilgokas rašinys“, – pastebi J. Yčas[11]. J. Mikelėnas pažymi, jog po S. Dagilio mirties buvo rastas sąsiuvinis gražiai surašytų dainų su prierašu: „Dainos, kurios prieš 40 metų buvo dainuojamos Mažutiškių apylinkėje.“[12]
„Visa savo siela aušrininkas“
Pradėjus 1883 m. eiti „Aušrai“ – pirmajam lietuvių tautinio atgimimo laikraščiui – S. Dagilis tampa ne vien uoliu jo skaitytoju, bet ir bendradarbiu bei platintoju. Nors „Aušra“ neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nesvarstė, tačiau jos tikslai buvo aiškūs: „… parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį.“[13] Daug dėmesio skirdama praeičiai „Aušra“ norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug kuo net pranašesnė. Kalbėdama apie dabartį, kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, pasisakė už spaudos laisvės sugrąžinimą. Žodžiu, didžiausias „Aušros“ tikslas buvo taip paveikti lietuvius, kad jie visada ir visur jaustųsi lietuviai.
S.Dagilis visa savo esybe pasišventė šiems „Aušros“ tikslams. J. Tumas-Vaižgantas sakė, kad jis „… visa savo siela aušrininkas“[14]. Tiesa, šaltiniuose nerasta duomenų apie konkrečius S. Dagilio ryšius su „Aušros“ leidėjais. M. Yčas užsimena, kad dėdė laikraštį gaudavęs Sumuose, per atostogas kartu su kitais draudžiamais lietuviškais leidiniais atsiveždavęs į Mažutiškius ir duodavęs kraštiečiams skaityti[15].
Glaustai apie S. Dagilio publikacijas „Aušroje“. 1883 m. 8-10 numerio „Gromatų skardinėje“ buvo išspausdintas toks atsakymas: „Dagilis. Už gražų rasztą dėkui; kad taip visi virai butu apsukrus! Raszik tiktai toliaus.“ Tai buvo padėka ir pagiriamasis žodis už straipsnį-studijėlę „Lietuvių raszliava. A. Kada imta spausdinti lietuviszkas kningas ir ar stabmeldžiai lietuviai turėjo supratimą apie rasztą“, kurią laikraštis išspausdino 1884 m. 1 – 3 numeryje. Raidė A rodytų, kad tai buvo pirmoji didesnio rašinio dalis, tačiau jo tęsinys nepasirodė.
![dagilis-aptiekos-aiksteje1]()
Minimoji S. Dagilio studijėlė parašyta romantizmo dvasia. Apžvelgęs kai kuriuos Lietuvos istorijos šaltinius, archeologinius radinius bei lietuvių rašto paminklus, autorius prieina išvadą, kad „… lietuviai jau gilioje senovėje nedaug mažiaus buvo apszviesti, kaip jų kaimynai, nes mokėjo kariauti ir ukę vesti, nors nekrikszczioniszką dievą iszpažindavo, ir jug lietuvių kultūra žiloje senovėje augsztoka buvusi. Ir tikrai, jiems buvo žinoma Auropos kultūra ir jie mokėjo ja pasinaudoti.“ Matydamas, kaip kitataučiai mokslininkai aukštai vertina lietuvių kalbos reikšmę lyginamajai kalbotyrai, S. Dagilis pabrėžė: „Jei paszaliečiai žino privalumus lietuviszkos kalbos ir moka ją branginti (Kleinas, Szleikeris ir k.), tai mes lietuviai turime susigėsti ir jiems būti dekingi, nes patuolaik neturime lietuviszkoje kalboje lietuviszkos kalbrėdos [gramatikos], o jinai taip laukiama.“[16]
Dera pažymėti, jog S. Dagilio studijėlę labai vertino J. Tumas-Vaižgantas: „Aš šitą raštą dedu pirmuoju visoje „Aušroje“, neišskiriant nė paties Basanavičiaus raštų. Autoriaus pastudijuota nemaža rimtų mokslo veikalų…“[17]
1886 m. „Aušra“ išspausdino S. Dagilio straipsnį „Keli žodei apie poeziją abelnai, o įpaczei apie sudėjimą eilių“. Ir šis rašinys buvo tik pirmoji plačiau užsimoto darbo dalis, tačiau tęsinio nebuvo. Autorius kėlė literatūros teorijos, poetikos dalykus, lietė fantazijos reikšmę rašytojo kūrybiniame darbe, sprendė poezijos ir tikrovės santykio klausimą. Remdamasis Antano Baranausko „Anykščių šileliu“ ir jį labai vertindamas, tvirtino, kad rašytojas neturi nutolti nuo gyvenimo tikrovės[18]. Tai buvo pirmas to meto lietuvių literatūrologinis straipsnis apie poezijos esmę ir eilėraščio techniką.
Toks buvo negausus, tačiau reikšmingas kūrybinis S. Dagilio kraitis „Aušroje“. Literatūrologas Vytautas Vanagas pažymi: „Šiais straipsniais jis atsiliepė į lietuvių literatūrai iškylančius poreikius ir nusipelnė kuklią kertelę jos istoriografijos, kritikos bei teorijos istorijoje.“[19]
„Lietuviškas šiupinys“
Tautiniam atgimimui Stanislovas Dagilis pašventė brangiausią savo asmenybės turtą – poetinį talentą. Didelis jo nuopelnas – poezijos šedevrų (skanskonių[20]) vertimai. Daug ir vaisingai pasidarbavo versdamas Adomo Mickevičiaus, Liudviko Kondratovičiaus, Aleksandro Puškino, Ivano Nikitino, Aleksiejaus Kolcovo, Michailo Lermontovo, Gavrilos Deržavino, Frydricho Šilerio ir kitų autorių kūrinius. Pasak V. Vanago, „savo vertimais S. Dagilis šliejosi prie geriausių XIX a. pabaigos lietuvių vertėjų: P. Armino-Trupinėlio, V. Kudirkos, P. Vaičiūno, kurių darbai pradėjo naują lietuvių vertimo meno etapą“, o jo išversti kūriniai „… yra chrestomatiniai poezijos pavyzdžiai“[21].
![paminklo]()
S.Dagiliui ypatingai imponavo žymiausio lenkų poeto Adomo Mickevičiaus kūryba. Lietuvį patriotą traukte traukė Lietuvos senovės ir gimtojo krašto idealizavimas, prieš įvairius suvaržymus maištaujanti dvasia, nuolatinis grožio ir gėrio siekimas[22]. Sumuose, o gal dar tebestudijuodamas Peterburge, pradėjo versti A. Mickevičiaus poeziją. 1883 m. lietuvių šviesuomenėje pasklido žinia, kad S. Dagilis išvertė baladę „Trys Budriai“ ir dalį poemos „Konradas Valenrodas“[23].
1884 m. S. Dagilis išleidžia pirmąjį savo poetinės kūrybos rinkinėlį - „Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams Lietuviams pataisitas“. Šią 16 puslapių nedidelio formato knygelę autoriaus lėšomis išleido Otto Mauderodės spaustuvė Tilžėje. Rinkinėlį sudarė pluoštelis A. Mickevičiaus, M. Lermontovo ir L. Kondratovičiaus kūrybos vertimų. Įžangos žodyje „Skaitytojui“ poetas save kukliai vadina paukšteliu-dagiliu, kuris, suprantama, neprilygsta lakštingalai, bet turi vilties būti naudingas tuo, kad gimtąja kalba „svetimų giesmininkų giesmes atkartos“, t. y. vers į lietuvių kalbą kitų tautų poetų kūrinius.
Rinkinėlio viršelyje išspausdintas bene pirmasis originalus S. Dagilio kūrinėlis ‒ keturių eilučių moto: Nameliai mano mieli, / Man visur patogu; / Bet niekur nėr tiek laimės, / Kaip po jūsų stogu. (Vėliau pirmosios eilutės žodį „mieli“ autorius pakeitė žodžiu „brangūs“). Jurgis Jašinskas šį ketureilį pavadino tikru poezijos šedevru[24]. Iš tikrųjų, posmelis ilgai išliko populiarus, nepriklausomoje Lietuvoje buvo spausdinamas mokykliniuose vadovėliuose, žmonių nuolat prisimenamas.
Sumuose S. Dagilis paruošė ir antrąją „Lietuviško šiupinio“ dalį, kurią 1891 m. Tilžėje savo spaustuvėje išspausdino Martynas Jankus. Tokio paties formato 27 puslapių knygelėje buvo pirmoji „Konrado Valenrodo“ vertimo pusė. 1906 m. S. Dagilis pakartojo „Lietuviško šiupinio“ pirmąją laidą. Ši 48 puslapių knygelė buvo išspausdinta Rygoje, ją sudarė 24 vertimai ir pirmą kartą skelbiama paties S. Dagilio poemėlė „Joninės Parovėjos karčemoj“.1910 m. pakartotinai išleidžiama „Lietuviško šiupinio“ antroji laida. Ją išspausdino Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje. 66 puslapių knygelėje ‒ pataisytas ir išbaigtas „Konrado Valenrodo“ vertimas.
![dagilio pam.]()
„Konrado Valenrodo“ vertimas buvo žymiausias S. Dagilio darbas vertimų tarpe. Vėl dera cituoti J. Tumą-Vaižgantą, kuris taip vertino šį poeto darbą: „Stanislovo Dagilio verstasis „Konradas Valenrodas“ yra tokios geros formos, tokio artimumo turiniu Adomo Mickevičiaus originalui, jog jis praneša net J. Ralio „Odisėjos“ vertimą ir mūsų literatūroje laiko vieną pirmųjų vietų tarp visų vertimų (…). Už „Konradą Valenrodą“ patsai autorius Mickevičius, jei tebebūtų gyvas, pabučiuotų mūsų senelį Dagilį“[25].
Iš originaliosios S. Dagilio kūrybos žymiausias yra poemėlė „Joninės Parovėjos karčemoj“, kuri, kaip jau minėta, pirmą kartą buvo išspausdinta „Lietuviško šiupinio“ pirmosios dalies pakartotoje laidoje 1906 m. Tad pažvelkime į šį nuotaikingą kūrinį skaitytojo akimis.
Parovėjos dvaras ir jo karčema buvo prie Rovėjos upelio, už 7 kilometrų nuo Biržų, į šiaurės rytų pusę. Vietovė ‒ pačiame reformatų apgyventų vietų centre: Medeikiai, Paberžiai, Juodžioniai, Spalviškiai, Gajūnai ir kiti kaimai, taip pat kaimai abiejose Biržų girios pusėse ligi pat Nemunėlio Radviliškio. Beje, karčema tada buvo ne vien užvažiuojamieji namai keliaujantiesiems apsistoti, bet ir savotiškas klubas, į kurį aplinkiniai kaimiečiai rinkdavosi susitikti, pasišnekučiuoti prie alaus ar midaus bokalo, reikalų aptarti.
Poemėlė „Joninės Parovėjos karčemoj“ – tai žaismingas pasakojimas apie jaunimo pasilinksminimą Joninių šventėje. Pasak literatūrologo V. Vanago, poetas „… sukūrė dinamišką jaunimo pasilinksminimo vaizdą, paįvairinęs jį lietuvaičių grožį ir taurumą poetizuojančia daina, perpynęs apmąstymais apie meilės gyvybingumą ir žmogaus dalią. Poemėlė giedros, žaismingos nuotaikos, tauri, pedagogiška, nuspalvinta geranoriška autoriaus šypsena“[26]. Jurgis Jašinskas mano, jog šis S. Dagilio kūrinys „yra unikumas praeito šimtmečio literatūroje“. Jis teigia: „Iš jo kaip saulės šviesoje atsispindi tuolaikinio gyvenimo nemeluota teisybė. Čia matome gyvus, ne poeto vaizduotėje sukurtus, žmones ir įvardintas tikrais vardais vietoves, iš kurių tie žmonės susirinko Parovėjon švęsti Joninių. Visi jie Biržų apylinkės kaimų, vienkiemių ir dvarų gyventojai. Tokia, matyt, kadaise yra buvusi tradicija švęsti Jonines sugužėjus iš artimesnių ir tolimesnių gyvenviečių“. Autoriaus nuomone, niekas iš praėjusio šimtmečio poetų ar prozininkų nėra tikriau ir gražiau pavaizdavę lietuvaičių mergaičių[27].
Koks buvo tolesnis S. Dagilio kūrybos likimas?
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) S. Dagilio „Lietuviškas šiupinys“ nebuvo išleistas, nors ankstesnieji jo leidimai buvo tapę bibliografine retenybe. „Lietuvių poezijos antologijoje“, kurią 1951 m. Čikagoje išleido Lietuvių knygos klubas (parengė J. Aistis ir A. Vaičiulaitis), S. Dagiliui vietos neatsirado. Tiktai 1973 m. redakcinė komisija, vadovaujama Justino Marcinkevičiaus, nutarė išleisti Vytauto Vanago paruoštą S. Dagilio „Lietuvišką šiupinį“. Ši „Vagos“ leidyklos išleista 128 puslapių knyga yra su poeto atvaizdu ir faksimile, V. Vanago parašyta trumpa poeto biografija su kūrybos vertinimais. Leidinyje išspausdinti visi žinomi S. Dagilio kūriniai ir didžiuma vertimų.
Išskirtinė Biržų krašto šviesuomenės figūra
Sumų gimnazijoje S. Dagilis mokytojavo 21 metus. 1894 m. atsistatydino iš mokytojo pareigų ir, gavęs 588 rublių metinę pensiją, grįžo į gimtinę ir įsikūrė Biržuose. Atsistatydinimo priežastis ‒ ausų liga ir smarkiai blogėjanti klausa.
Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne yra saugomi S. Dagilio apdovanojimo Rusijos ordinais dokumentai: carų Aleksandro II ir Aleksandro III įsakai, pasirašyti Rusijos imperijos ordinų kapitulos. 1881 m. sausio 30 d. įsaku jis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio, 1884 m. gruodžio 25 d. įsaku ‒ Šv. Onos III laipsnio ir 1891 m. gruodžio 26 d. įsaku ‒ Šv. Stanislovo II laipsnio ordinais.
Biržuose S. Dagilis apsigyveno savo pasistatydintame name, kuris tapo žmonių traukos vieta, neoficialiu kultūrinio gyvenimo židiniu, o jis pats ‒ išskirtine asmenybe vietinės šviesuomenės tarpe. Nors fizinės jėgos seko, tačiau dvasinės stiprybės nesumenkino nei negalia, nei emerito duona. Pasak J. Tumo-Vaižganto, „Dagilis ilgai seno, o geroji jo būdo dalis buvo, kad dvasia neregresavo kartu su kūnu. Priešingai, ta dvasia lyg tobulėjo ir progresavo, kūnui senstant“[28].
Pretekstas rinktis pas S. Dagilį buvo jo apkurtimas, dėl ko negalėjo dalyvauti viešuose susirinkimuose ir normaliai bendrauti. Todėl bendraminčiai, besirūpindami lietuviškosios visuomeninės veiklos reikalais, pradėjo rinktis pas S. Dagilį, kaip pripažintą autoritetą, patarėją, neformalų vadovą. Ateidavo reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, gydytojas Mykolas Kuprevičius, Jurgis Trečiokas, katalikų kunigas klebonas Kazimieras Rimkevičius, vaistininkas Baltrus Čepulis ir kt. Kadangi veteranas prenumeruodavo visų pakraipų lietuviškus laikraščius, tai juose rasdavo daug temų pokalbiams, diskusijoms. Be to, traukė ir didelė jo biblioteka, kurioje buvo netgi žymių pasaulinės literatūros ir retų lituanistinių knygų, pavyzdžiui, 1591 m. Karaliaučiuje išleista Jono Bretkūno „Postilė“[29].
Ypatingą dėmesį S. Dagilis skyrė einančiam mokslus lietuvių jaunimui. Jau nekalbant apie lemtingą dėdės vaidmenį seserėnų Jono ir Martyno Yčų gyvenime, ne vienas mokslų siekiantis biržietis yra patyręs filantropo širdies dosnumą. Tarp jų buvo ir poetas Julius Janonis (Vaidilos ainis). Amžininkai prisimena, kaip S. Dagilis rūpinosi talentingu jaunuoliu: dažnai kviesdavęs pietums, aptardavę jo kūrybą, remdavęs lėšomis[30].
Vasaromis S. Dagilis Biržų krašto kaimuose rinko tautosaką, o jam talkino Peterburgo konservatorijos studentas Konstantinas Galkauskas, būsimasis žymus kompozitorius. Jis studijavo pas N. Rimskį-Korsakovą, A. Liadovą ir A. Glazunovą. Vasaras K. Galkauskas praleisdavo Biržuose pas žmonos giminaičius. Su S. Dagiliu susipažino 1902 m. ir ne vieną vasarą juodu važinėjo po apylinkes: Stanislovas užrašinėjo liaudies dainų žodžius, o Konstantinas ‒ melodijas. Kai kurias tų užrašytų dainų K. Galkauskas aranžavo fortepijonui ir išleido mažo formato knygele K. Biržansko slapyvardžiu[31].
Itin reikšmingas S. Dagilio darbas Biržuose buvo evangelikų reformatų giesmyno rekonstrukcija pagal to meto lietuvių literatūrinės kalbos ir poetikos reikalavimus. Pirmoji Lietuvos evangelikų reformatų maldų „kodifikacija“ įvyko 1693 m., o leidinys vadinosi „Knyga nobožnystės krikščioniškos“. Jos penktasis leidimas išėjo 1877 m. Lietuvių kalbai tolydžio tobulėjant maldose išryškėjo daug archaizmų, polonizmų, taip pat eiliavimo netobulumų. Šį sunkų darbą S. Dagilis dirbo septynerius metus. Jo rekonstruotą giesmyną 1909-1910 m. išspausdino Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje. Jis vadinosi „Giesmynas su maldų priedu Lietuvos evangelikų reformatų parapijų vartojimui“. Iš šio giesmyno evangelikai reformatai meldėsi daugiau nei 30 metų. 1942 m. buvo išleistas naujas giesmynas, kurį parengė kun. Adomas Šernas.
S.Dagilio literatūrinis darbas Biržuose neapsiribojo vien evangelikų reformatų giesmyno reformavimu. Kaip jau minėta, čia jis nemažai padirbėjo tobulindamas ir pildydamas abi „Lietuviško šiupinio“ dalis ir jas pakartotinai išleisdamas (1906 ir 1910). Produktyviai bendradarbiavo evangelikų reformatų žurnale „Pasiuntinys“ (1911-1913) ir periodiniame leidinyje „Biržų kalendorius“ (1911-1915).
![varzytines]()
Giliai prasmingą vietą S. Dagilio senatvėje užėmė Lietuvių mokslo draugija, įkurta Vilniuje 1907 m. kovo 25 d. Draugijos narių sąraše yra pažymėta, jog gimnazijos profesorius iš Biržų tapo tikruoju draugijos nariu 1907 m. gruodžio 10 d.[32] Jis atvykdavo į metinius draugijos susirinkimus, tvarkingai mokėjo nario mokestį. Bendraudamas su tautine šviesuomene, ypač jos lyderiais Jonu Basanavičiumi, Juozu Tumu-Vaižgantu, kaimynais pasvaliečiais Petru, Antanu ir Jonu Vileišiais ir kitais, jis galėjo justi tautino atgimimo pulsą ir semtis dvasinių jėgų. Štai kokį įspūdį S. Dagilis paliko J. Tumui-Vaižgantui: „Senas buvo Dagilis, o nesuterštos širdies, meilios, ramios, be fantazijų ir fanaberijų išvaizdos […] ir niekados nesurūgusio ūpo, kaip tai dažniausiai esti seni kreitos ir visų kitų taisytojai. Jis labai natūralus ir kuklus […]. Ir be viso to, visados linksmas, nors blaivus […]. Tai retas, jau atgyvenęs gerų lietuvių tipas.“[33]
1915 m. liepos mėnesį S. Dagilis atsisveikino su artimaisiais, besitraukiančiais į Rusiją nuo artėjančio fronto. Vokiečiams užėmus Biržus senelis gyveno vienui vienas. Seserėnas dr. J. Mikelėnas atsiminimuose taip apibūdino dėdės Stanislovo būklę tomis dienomis: „Jis vėžio ligos buvo paguldytas į mirties patalą. Frontui priartėjus prie Biržų susisiekimas buvo nutrauktas, nei giminės, nei draugai negalėjo jo pasiekti. Katalikų kunigas K. Rimkevičius siuntė jam maistą kasdien, kol tik susisiekimas pagerėjo ir giminės vėl galėjo aplankyti.“[34]
![dagilis-dabar1]()
Mirė Stanislovas Dagilis 1915 m. lapkričio 19 d. Svainis S. Mikelėnas parvežė velionį į gimtuosius Mažutiškius ir palaidojo kaimyninėse Pelaniškių kapinaitėse šalia tėvų ‒ Martyno Dagilio (1814-1893) ir Zuzanos Dagilienės (1819-1888). Vėliau S. Dagilio amžinojo atilsio vieta buvo paženklinta iš granito iškaltu paminklu su užrašu iš jo raštų.
Taip gyvenimo kelionę baigė žmogus, kuris vienas pirmųjų pradėjo purenti lietuvių tautinio atgimimo dirvonus. Pasiekęs gero išsimokslinimo papildė negausias lietuvių šviesuomenės gretas. Savo literatūrine kūryba ir kultūrine veikla, kaip ir kiti tautinio atgimimo pradininkai, rengė dirvą Lietuvos valstybingumui atkurti. Dėl to jo atminimas yra brangus vėl atgimusios Lietuvos žmonėms.
[1] J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos. Aušrininkų grupė. Kaunas. 1924, p. 195-196.
[2] M. Yčas. A. a. profesorius St. Dagilis. Lietuvių balsas, 1917 m. rugpjūčio 20 d.
[3] J. Tumas. Min. veik., p. 197.
[4] Памятная книжка Императорскаго С. Петербургскаго историко-филологичекаго института за 1902–1912 годы. С. Петербург, 1912, стр. 11.
[5] J. Tumas. Min. veik., p. 201.
[6] Ten pat, p. 198–199.
[7] J. Tumo-Vaižganto pamokslas per Petro Vileišio laidotuves 1926 m. rugpjūčio 16 d. Vaižganto raštai, t. 12: Aušrininkai, šviesininkai. Kaunas, 1929, p. 129–135.
[8] Prof. J. Yčas. Dagilis ir mokslas. Biržų žinios, 1923 m. kovo 18 d.
[9] Dr. J. Mikelėnas. Stanislovas Dagilis (20 metų nuo jo mirties proga). Sėjėjas, 1935 m. lapkričio 10 d.
[10] J. Tumas. Min. veik., p. 206.
[11] Prof. J. Yčas. Dagilis ir mokslas. Biržų žinios, 1923 m. kovo 18 d.
[12] Dr. J. Mikelėnas. Stanislovas Dagilis. 1843–1915 (110 metų gimimo sukakčiai paminėti). Mūsų sparnai, 1953, Nr. 4, p. 29.
[13] Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka. Kaunas, 1936, p. 501.
[14] J. Tumas. Min. veik., p. 219.
[15] M. Yčas. A. a. profesorius St. Dagilis. Lietuvių balsas, 1917 m. rugpjūčio 20 d.
[16] Auszra, 1884, Nr. 1–3, p. 30–31.
[17] J. Tumas. Min. veik., p. 206.
[18] Auszra, 1886, Nr. 1, p. 6–9.
[19] V. Vanagas. Stanislovas Dagilis. Lietuviškas šiupinys. Vilnius, 1973, p. 8.
[20] Skanskonis – skanus valgis, skanėstas, gardumynas (Lietuvių kalbos žodynas, t. 12, Vilnius, 1981, p. 739). Žodį „skanskonis“ S. Dagilis vartojo kaip žodžio „šedevras“ sinonimą.
[21] V. Vanagas. Stanislovas Dagilis. Lietuviškas šiupinys. Vilnius, 1973, p. 11.
[22] Algis Kalėda. Adomo Mickevičiaus poetinis pasaulis. Adomas Mickevičius. Eilėraščiai. Poemos. Vilnius: Vaga, 1987, p. 756–767.
[23] J. Tumas. Min. veik., p. 200.
[24] J. Jašinskas. Poetas Stanislovas Dagilis. Mūsų sparnai, 1973, Nr. 35, p. 45.
[25] J. Tumas. Min. veik., p. 237.
[26] V. Vanagas. Stanislovas Dagilis. Lietuviškas šiupinys. Vilnius, 1973, p. 11.
[27] J. Jašinskas. Poetas Stanislovas Dagilis. Mūsų sparnai, 1974, Nr. 36, p. 33.
[28] J. Tumas. Min. veik., p. 236.
[29] A. Butkevičius. Kuklus poezijos paukštis. S. Dagilio 150 gimimo metinėms. Biržiečių žodis, 1993 m. kovo 17 d.
[30] Dr. J. Mikelėnas. Stanislovas Dagilis. 1843–1915 (110 gimimo sukakčiai paminėti). Mūsų sparnai, 1953, Nr. 4, p. 30.
[31] Aldona Matulaitytė. Konstantinas Galkauskas. Vilnius, 1975, p. 20.
[32] Lietuvių tauta. Kn. 1: 1907–1910. Vilnius, 1910, p. 369.
[33] J. Tumas. Min. veik., p. 222.
[34] Dr. J. Mikelėnas. Stanislovas Dagilis. 1843–1915 (110 metų gimimo sukakčiai paminėti). Mūsų sparnai, 1953, Nr. 4, p. 30.
selonija.lt
