Quantcast
Viewing all 71 articles
Browse latest View live

Kooperacija tarpukario Biržuose. Jonas Mekas (III)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Biržų apskrities kooperatyvų narių kongresas 1935 liepos 14 d. (Jono Meko albumo nuotr.)

Biržų apskrities kooperatyvų narių kongresas 1935 liepos 14 d. (Jono Meko albumo nuotr.)

Borisas JANUŠEVIČIUS

Tremtis ir gyvenimo saulėlydis
Į Irkutsko srities Taišeto rajono Sujetichos gyvenvietę (dabar Biriusinsko miestas) Jonas ir Vanda Mekai su dukra Birute buvo ištremti 1949 m. kovo mėnesį. Nacių okupacijos metu ir po jos dėl sunkios žmonos ligos J. Mekas jokiose įstaigose nebedirbo. Apsigyvenęs Šlepščiuose vertėsi iš žemės ūkio. Antrosios okupacijos metu jis nuo brolių atsidalino įpėdinystės keliu jam priklausančius apie 6,25 ha žemės ir prisiėmė išlaikyti neįgalųjį brolį Petrą su jam priklausančia 6,25 ha dalimi. Taigi deportacijos metu išbuožinto J. Meko ūkis sudarė vos 12,5 ha. Bet tai nebuvo notariniai patvirtinta ir nacių okupacijos metu valsčiaus sąrašuose ūkio savininke buvo įvardinta 1937 metais mirusi motina Darata Mekienė. Vienintelis iš keturių brolių vedęs Jonas buvo laikomas šeimos galva, ir todėl prie sovietų tapo buožė.
Kvietkelių kaime gyvenusi Vanda Januševičiūtė-Dagienė prisiminė, kad vežant kaimynus Mekus 1941 metais gimusi duktė Birutė pasiėmė krepšelį su velykiniais margučiais, kurį apsaugininkas atėmė.
Kartu suimtas šeimoje gyvenęs neįgalus brolis Petras, Jonui prašant, buvo iš Panevėžio sugrąžintas namo pas ten likusius brolius.
Kurtis naujoje aplinkoje buvo nelengva. Vėliau jie pradėjo auginti daržoves. Reikiamų žemės ūkio produktų įsigydavo turguje, pirkdavo ir iš arčiau gyvenusių lietuvių tremtinių.
Sujetichoje Mekai bendravo su iš Medeikių išvežtais Kutromis. Jonas Mekas su Kutra iš pradžių dirbo darbininkais pramonei naudojamo medžio spirito gamyklos statyboje. Netrukus neraštingas brigadininkas pavedė Jonui tvarkyti statybos buhalterinę apskaitą. Spiritas buvo pristatomas į Krasnojarską. Išvežamas apdairusis Jonas iš namų pasiėmė deimantinį stiklo rėžtuvą, kurį panaudojo stiklinant Sujetichos statybas. Tai jam suteikė lengvesnį darbą. Birutė lankė mokyklą. Pasiligojusi V. Mekienė nedirbo niekur, bet noriai talkindavo rusiškai nerašantiems lietuviams tremtiniams tvarkyti jų formalumus vietinėse įstaigose.
Reabilituoti tėvai su Birute iš tremties Lietuvon grįžo 1958 metais. Tuo metu jų dviejų aukštų name Šlepščiuose gyveno vyresniosios Jono Meko sesers Lapėnienės šeima ir tris jo viengungiai broliai.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Jonas Mekas prie trašų „Čili salietra“ reklamos plakato. (Jono Meko albumo nuotr.)

Jonas Mekas prie trašų „Čili salietra“ reklamos plakato. (Jono Meko albumo nuotr.)

Čia grįžusiems tremtiniams apsistoti nebuvo leista, ir jie prisiglaudė pas sūnų Viktorą, kuris tuo metu su žmona ir dukterimi gyveno Šiauliuose.
Deportuojant tėvus sūnus Viktoras studijavo Kaune ir liko neišvežtas. Tuo metu namuose nebuvo ir dukros Irenos. Ją išvežė po mėnesio, balandžio 11 dieną. Irena pateko į Irkutsko srityje aukso kasyklų rajone esantį Bodaibo miestą. 1949 m. į Bodaibą buvo atvežta apie 3000 lietuvių. Po pusantrų metų Irenai buvo leista apsigyventi pas tėvus Sujetichoje. Čia ji baigė vidurinę mokyklą.

Talentingi palikuonys. Irena
Nuo 1956 metų Irena apsigyveno ir įsidarbino Irkutske. Dirbdama čia ji baigė šešių mėnesių buhalterių kursus, ir 1957 m. balandį įstojo į vakarinį Irkutsko finansų ir ekonomikos institutą, kurį 1962 metais baigė taip pat dirbdama.
1972 metais ji tapo statybos ir montavimo valdybos vyriausiąja buhaltere. Valdyba statė civilinės aviacijos objektus: lėktuvų pakilimo takus ir angarus, kitus pastatus. Žydų tautybės valdybos viršininkas pas jį dirbusių įvairių tautų tremtinių neignoravo, net buvo jiems palankus. Gyvendama Irkutske Irena finansiškai rėmė Šiauliuose gyvenančius tėvus.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Biržų pieninės vidus 1938 m. Jono Meko albumo nuotr.

Biržų pieninės vidus 1938 m.
Jono Meko albumo nuotr.

Irkutske Irena sukūrė šeimą. 1978 metais jos vyras Georgijus Tokarevas mirė. Dar 18 metų pragyvenusi Irkutske Irena nutarė su dukra Galina (taip pat baigusia Irkutsko finansų ekonomikos institutą) ir trimis jos vaikais, sūnumi Viktoru, jo žmona ir dukra grįžti namo. 1996 metais jie atvažiavo į Vilnių. Vaikai su anūkais buvo įkurdinti lietuvių namų bendrabutyje. Kol gavo butą, Irena pagyveno pas seserį Birutę. Į jiems skirtą butą šeima susikėlė dar tais pačiais metais.

Birutė
Rusiškai pradėtą vidurinį mokslą Sibire Birutė baigė Šiaulių rusų vidurinėje mokykloje. Ją baigusi Birutė įstojo į Vilniaus universitetą. Čia buvo pastebėti jos neeiliniai gabumai, todėl tęsti studijų ji buvo pasiųsta į Maskvos Lomonosovo universitetą. Baigusi pastarąjį Birutė grįžo dirbti į Vilniaus universitetą. Ištekėjo už Viliaus Yčo, šeima susilaukė sūnų Rolano ir Martyno. Birutė mirė 2013 metais.

Viktoras
Algis Viktoras Mekas (g. 1928 m. liepos 6 d. Biržuose) – Lietuvos inžinierius energetikas, 1936–1940 m. lankė Biržų pradžios mokyklą. 1946 m. jis aukso medaliu baigė Biržų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1951 metais jį baigdamas Viktoras įgijo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją.
Studijuodamas Viktoras dirbo Kauno politechnikos instituto Fizikos katedros laborantu. Tai leido jam sėkmingai mokytis nutrūkus tėvų paramai.
Po studijų, 1951–1956 m., sekė darbas Šiauliuose, Rėkyvos valstybinėje rajoninėje elektrinėje. Vykdant Lietuvos energetikos pertvarką 1957 m. jis buvo paskirtas naujai organizuojamų Šiaulių elektros tinklų vyriausiuoju inžinieriumi.
Prasidėjus Lietuvos elektrinės statybai, nuo 1962 m. balandžio jis buvo perkeltas dirbti vyriausiuoju inžinieriumi į būsimuosius Elektrėnus. Čia jis dirbo daugiau nei 48 metus – iki 2010 m spalio, kada išėjo į poilsį.
Algis Viktoras Mekas – garbės energetikas, ilgiausiai vienoje įmonėje dirbęs vyriausiuoju inžinieriumi.
Viktoro Meko sūnaus Gintario, taip pat energetiko, gamybinė veikla prasidėjo Ignalinos atominėje elektrinėje. Pradėjus statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę Gintaris perėjo į ją, dirbo įvairiose pareigose – nuo elektros cecho viršininko iki direktoriaus.
Jonas Mekas buvo Evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius. 1941 metų sausį jis dalyvavo Vilniuje vykusiame istoriniame Sinode, kuriame lenkų okupuoti Vilniaus krašto reformatai vėl grįžo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčion. 1935 metų žiemą darytoje nuotraukoje jį matome tarp jaunimo draugijos „Radvila“ kursų lektorių.
Sūnui išsikėlus į Elektrėnus, tėvai Mekai dar kelerius metus gyveno Šiauliuose. Vėliau iš čia pas save į Vilnių juos pasiėmė duktė Birutė. Čia Jonas Mekas 1974 m. ir mirė. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse kartu su prieš porą metų mirusia žmona.
Už pagalbą rašant šį pasakojimą dėkoju Jono Meko vaikams Irenai ir Viktorui.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt


Knyga apie žmones, kurie turi vardus…

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Knyga. Editos Mikelionienės nuotr.

Knyga. Editos Mikelionienės nuotr.

Penktadienį Biržų pilies arsenalo salėje įvyko didžiulio leidinio – „Žydai Lietuvos žemėlapyje. Biržai“ – pristatymas.

370 puslapių knygą biržiečiams atvežė ne vienus metus senosiose Biržų žydų kapinėse dirbę, jas iš krūmynų vadavę, skaitę antkapių užrašus, sudarę kapinių žemėlapį, kalbinę biržiečius ir visą tai į knygą sudėję mokslininkai. Į knygos pristatymą atvyko svečių ne tik iš Lietuvos bet ir iš tolimojo Izraelio, Rusijos, renginį pagerbė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Žydų istorija Biržuose susidomėję biržiečiai vos tilpo arsenalo salėje. Editos Mikelionienės nuotr.

Žydų istorija Biržuose susidomėję biržiečiai vos tilpo arsenalo salėje. Editos Mikelionienės nuotr.

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje – Biržų žydų istorijos žinovas

Pakviestas į knygos pristatymą Biržuose, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon į mūsų miestą atvyko anksčiau, nes norėjo pats aplankyti senąsias Biržų žydų kapines, uždegti žvakutę ant neseniai Anapilin iškeliavusio paskutinio Biržų žydo Šeftel Melamedo kapo, pasimelsti prie memorialo žuvusiems žydams Pakamponyse, susitikti su mūsų rajono vadovais, mokiniais.

Sveikindamas į renginį gausiai susirinkusius biržiečius ir svečius, ambasadorius priminė vieno žydų filosofo išmintį: „Kad žinotum, kur eini, turi žinoti, iš kur atėjai“.

– Man svarbu, kad praeitis nebūtų pamiršta ir kad šie baisūs dalykai nepasikartotų, – kalbėdamas apie žydų žudynes kalbėjo ambasadorius. – Mano vienas iš prioritetų – žydų paveldo išsaugojimas.

Ambasadorius nustebino Biržų žydų istorijos žiniomis, minėdamas, kiek žydų Biržuose gyveno prieš karą, kuo jie čia vertėsi. Savo pasisakymą ambasadorius baigė pasveikinimu: „Sveiki prieš šabą. Labas – šabas“.

 

Svečiai

Buvęs „Aušros“ pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro mokytojas, jaunimo reikalų

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon į biržiečius prabilo išminčiaus citata: "Kad žinotum, kur eini, turi žinoti, iš kur atėjai". Editos Mikelionienės nuotr.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon į biržiečius prabilo išminčiaus citata: „Kad žinotum, kur eini, turi žinoti, iš kur atėjai“. Editos Mikelionienės nuotr.

koordinatorius Merūnas Jukonis pristatė svečius: rajono merą V. Valkiūną, jo pavaduotoją I. Varzienę, Evangelikų reformatų bažnyčios kunigą Rimą Mikalauską, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Švietimo programos koordinatorę Ingridą Vilkienę, Žydų civilizacijos tyrimų ir mokymo centro Maskvoje profesorių Vladimirą Petruchiną ir mokslų daktarę Olgą Belovą, mokslinį bendradarbį ir ekspedicijos Biržų žydų kapinėse vadovą Motlą Gordoną, studentus iš Maskvos, dirbusius Biržuose, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorių, buvusį biržietį Vytautą Petrušonį, Panevėžio žydų bendruomenės vadovo pavaduotoją Jurijų Smirnovą, svečius iš Izraelio Abelį ir Glendą Levitus, delegacijas iš Balbieriškio, Vabalninko tolerancijos ugdymo centrų ir t. t.

Ir ambasadorių, ir visus susirinkusiuosius sujaudino mokinės Kamilės perskaitytos Iciko Lipšico eilės kaimynei Reginai, parašytos prieš pat žūtį Pakamponyse.

Renginio vedėjos mokytojos Loreta Baronienė ir Gražina Podinskienė pasisakyti kvietė svečius.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Švietimo programos koordinatorė Ingrida Vilkienė įteikė padėką "Aušros" pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro vadovui V. Jukoniui, kuris sumanė ir įgyvendino kapinių tvarkymo projektą. Editos Mikelionienės nuotr.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Švietimo programos koordinatorė Ingrida Vilkienė įteikė padėką „Aušros“ pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro vadovui V. Jukoniui, kuris sumanė ir įgyvendino kapinių tvarkymo projektą. Editos Mikelionienės nuotr.

Padėka Vidmantui Jukoniui

Ingrida Vilkienė prisiminė šio projekto pradžią, kuomet „Aušros“ pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro įkūrėjas mokytojas Vidmantas Jukonis kelionės iš Izraelio metu lėktuve jai užsiminė apie svajonę sutvarkyti senąsias žydų kapines. Svajonė buvo įgyvendinta: kapines tvarkė savanoriai iš Vokietijos Lippės žemės, Rusijos mokslininkai ir studentai, biržiečiai, kuriems svarbi mūsų krašto istorija. I. Vilkienė už totalinį darbą Vidmantui Jukoniui įteikė padėkos raštą. Padėkos raštą V. Jukoniui įteikė ir Panevėžio žydų bendruomenės atstovai.

 

Profesorius Vytautas Petrušonis apie džiungles žydų kapinėse ir darbų pradžią

Projekto pradžią prisiminė ir profesorius Vytautas Petrušonis bei jo geras bičiulis iš Rusijos profesorius Vladimiras Petruchinas. V. Petruchinas akcentavo, jog jog viduramžiais žydų gyvenimas Lietuvoje ir Maskvoje labai skyrėsi, nes žydai Maskvoje neturėjo teisės nei gyventi, nei mirti. Žydų vardas nebuvo minimas ir tarybiniais laikais. Lietuvoje, netoli didikų pilies, buvo įkurtos žydų kapinės.

Petrušonis prisiminė savo vaikystės išvyką Širvėnos ežere. Iki šiol jis pamena vaizdą, kai iš skardžio prie žydų kapinių kyšojo žmonių kaulai. Tuomet kapinės buvo virtusios džiunglėmis.

– 1984 metais archeologinėje ekspedicijoje Vidurinėje Azijoje susipažinome su Vladimiru Petruchinu, bičiulystė tęsiasi iki šiol. Vienos jo viešnagės Biržuose metu atvedžiau jį į žydų kapines. Jis buvo šokiruotas. Po daugelio metų Vladimiras dar kartą atvyko į Biržus. Jis papasakojo apie „Sefer“ fondą, kuris užsiima senųjų antkapių šifravimu. Susisiekiau su tuometine rajono mere I. Varziene ir vicemere S. Eitavičiene. Susitikome. Susitikime dalyvavo ir Vidmantas Jukonis. Nuo to prasidėjo bendradarbiavimas ir darbas.

Kaip vyko ne vienus metus trukęs darbas senosiose žydų kapinėse, užfiksuota filmuke, kuris buvo parodytas renginio dalyviams.

 

Motlas Gordonas pristatė knygą apie žmones, kurie turi vardus

Svarbiausias vakaro momentas: knyga. Ją savo rankose laikė ir renginio dalyviams rodė Motlas Gordonas,

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Knygą pasirašo ekspedicijų Biržuose vadovas Motlas Gordonas ir profesorius Vladimiras Petruchinas. Editos Mikelionienės nuotr.

Knygą pasirašo ekspedicijų Biržuose vadovas Motlas Gordonas ir profesorius Vladimiras Petruchinas. Editos Mikelionienės nuotr.

ekspedicijos Biržuose vadovas.

750 puslapių knyga „Žydai Lietuvos žemėlapyje. Biržai“ išleista 500 egzempliorių tiražu. Į Biržus rusų mokslininkai kol kas atvežė 70 knygų. Knyga yra trijų dalių. Pirmojoje dalyje – mokslininkų, kurie apklausė biržiečius, straipsniai. Straipsniai papildyti statistinėmis lentelėmis bei interviu su biržiečiais. Šioje dalyje išspausdintos retos fotografijos, kiek galima išsamesnis aukų, sušaudytų Pakamponyse, sąrašas. Siekis – surasti visų vardus, kurie žuvo tą baisią rugpjūčio naktį Pakamponių miškelyje.

Antroje knygos dalyje – pirmą kartą sudarytas ir spausdinamas senųjų žydų kapinių žemėlapis ir ten palaidotų žmonių sąrašas. Trečioje dalyje – geografinių pavadinimų ir pavardžių indeksas.

Motlas Gordonas sakė, jog sudarant knygą buvo nuveiktas didžiulis darbas. Prie jo prisidėjo archeologai, geologai, fotografai, žydų kalbos specialistai, kapinėse praleidę ne vieną šimtą valandų, ir tie, kurie kapines vadavo iš miško. Reikėjo iššifruoti ne tik užrašus ant paminklų, bet ir iššifruoti ir užrašyti pokalbius su Biržų krašto žmonėmis. Daug laiko užėmė ir rėmėjų paieškos, kurie patikėjo ir prisidėjo prie to, kad knyga būtų išleista. Daugelis stebėjosi: kam knygą spausdinti, jei ją galima nusiųsti į bet kurį interneto tinklą ir perskaityti?

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Studentai savanoriai iš Rusijos, kurie tvarkė žydų kapines Biržuose. Editos Mikelionienės nuotr.

Studentai savanoriai iš Rusijos, kurie tvarkė žydų kapines Biržuose. Editos Mikelionienės nuotr.

– Mes norėjome knygos, nes ji apie žmones, kurie turi vardus, – sakė Motlas Gordonas.

Gordonas kalbėjo, jog jie pasiryžę tokį pat darbą atlikti bet kur – Baltarusijoje, Lietuvoje ar kitoje šalyje, kurios bendruomenė nutars, kad šis darbas reikšmingas ir svarbus. Ir daug priklauso nuo žmonių, kokią jie išrenka valdžią ir ar tai valdžiai toks darbas rūpės.

Mokslų daktarė Olga Belova prisiminė pokalbius su biržiečiais apie žydų buitį, tradicijas, gyvenimą. Mokslininkė dėkojo „Sėlos“ muziejaus muziejininkėms Tatjanai ir Snieguolei, suteikusioms galimybę naudotis muziejuje saugomais dokumentais, istorijas pasakojusiems žmonėms ir t. t.

Knygos leidėjai knygas dovanojo tiems, kurie savo darbu, pasakojimais prisidėjo ją kuriant.

 

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Modestas Lapienis tikina: stiprios visuomenės priešai bijo

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503 pėstininkų Pasvalio-Biržų kuopos vadas Modestas Lapienis: "Nėra tokio charakterio žmogaus, kuriam sakyčiau: netarnauk".

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503 pėstininkų Pasvalio-Biržų kuopos vadas Modestas Lapienis: „Nėra tokio charakterio žmogaus, kuriam sakyčiau: netarnauk“.

Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. Šios dienos išvakarėse kalbamės su Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503 pėstininkų Pasvalio-Biržų kuopos vadu biržiečiu Modestu Lapieniu. Kokių savybių reikia būsimajam kariui, kokia kario dienotvarkė, kas sunkiausia, ar viskas įveikiama ir kodėl pats Modestas pasuko šiuo keliu.

Kodėl pasirinkote kario duoną?

Netyčia. Esu kilęs iš Germaniškio, baigiau tuometinę Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą. Geriausiai mokykloje sekėsi matematika. Rinkau dešimtukus, dalyvavau olimpiadose. Dėl trečios ketvirtos vietos vis susiimdavau su viena mergička iš Pabiržės, o pirmą ir antrą vietas imdavo du bernai iš „Saulės“ gimnazijos. Per išankstinį stojimą buvau įstojęs į mechanikos mokslus, bet nugalėjo Karo akademija, nes ten buvo visas išlaikymas. Įstojau 1998 metais. Įstojęs į Karo akademiją, pirmiausia tris mėnesius mokiausi mokomajame pulke. Mokymus mums tuomet vedė britų instruktoriai. Per tuos tris mėnesius išmoksti tą patį, ką dabartiniai šauktiniai. Karo akademijoje mokiausi ketverius metus, vykdavau į stažuotes kariniuose daliniuose. Visą laiką gyvenau su uniforma, atsipalaiduoti galėdavau tik savaitgaliais, bet ne visuomet.

Ar buvo tokių jaunuolių, kurie įstoję iš karto pasakė: tai ne man?

Taip. Buvo kas pirmomis dienomis pasakė: tik ne čia. Iš pradžių ir man buvo sunku. Negalėjau suprasti, kad man nurodinėja vos vyresnis bendraamžis.

Kas buvo sunkiausia?

Sunkiausia priprasti prie tvarkos, t. y. dienotvarkės.

Kokia kario dienotvarkė?

Keliesi 5.45 val. ir skubi į mankštą, po to susitvarkai. Po septintos – pusryčiai, rytinė rikiuotė, kurios metu skamba Lietuvos himnas ir pakeliama vėliava. Tada – į mokslus. Iki pietų vyksta 4–5 periodai užsiėmimų, po pietų – 3–4 periodai užsiėmimų. Ir taip kasdien tris mėnesius. Bet būna ir kitokių dienų: visą dieną vyksta mokymai šaudykloje arba visai dienai išeini į mišką. Po mokslų – saviruoša ir vakarienė. Dvi valandos lieka laisvalaikiui. 21 val. – vėliavos nuleidimas ir vakarinis patikrinimas. 21.45 val. – į lovas.

Ar karys sočiai maitinamas?

Yra toks posakis: karys visuomet alkanas. Tačiau Lietuvos kariuomenėje karių maistas – visavertis ir subalansuotas. Pusryčiams – visuomet šiltas patiekalas, arbata, kakava. Pusryčiai visuomet būna stiprūs. Dabar man tos porcijos atrodo per didelės. Pamenu, kai Lietuvos kariuomenėje viešėjo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Po jos vizito spauda rašė, kad Prezidentei buvo paruoštas specialus meniu. Pats prisidėjau rengiantis Prezidentės vizitui ir galiu pasakyti, kad nieko specialaus nebuvo. Gal tik virėjos pasistengė ir daugiau prieskonių pabarstė. Pietums kariams patiekiama, pavyzdžiui, jautienos kepsnys, visuomet – vaisių.

Baigėte Lietuvos karo akademiją. Kas toliau?

Buvau paskirtas į mokomąjį pulką Rukloje ir tarnavau dvylika su puse metų. Visus tuos metus dirbau su jaunais kariais. Buvau griežtas. Galbūt ne visi mane mini geruoju.

Kodėl buvote labai griežtas?

Reikia, kad kariai priprastų prie tvarkos. Gal pirmomis dienomis išgąsdindavau savo balsu, bet po to su kariais susigyvendavome. Kuo griežčiau elgiesi iš pradžių, tuo kariai greičiau pripranta prie tvarkos ir po to būna dėkingi.

Ką darydavote, kai kariai nepaklusdavo ar nesuspėdavo laiku atlikti užduoties?

Per dvylika metų tokių buvo gal vienas ar du. Tokie kariai treniruojami. Pavyzdžiui, susirenka, išsiskirsto ir vėl susirenka. Palaksto, o po to visur spėja. Prieštarauti nėra kada, nes kariai labai užimti, reikia daug mokytis.

Turite kapitono laipsnį. Kaip jį užsitarnavote?

Laipsnis atitinka pareigas ir ištarnautą laiką. Tai – tarsi karjeros laipteliai. Baigęs Karo akademiją gauni leitenanto laipsnį, po dvejų metų – vyriausiojo leitenanto, po to – kapitono, majoro ir t. t. Siekiant aukštesnio laipsnio, reikia mokėti užsienio kalbą tam tikru lygiu. Man kalbos – problema, nes esu matematikas.

Kaip jūs manote, ar į šauktinių kariuomenę atranka turėtų vykti kaip numatyta dabar, tai yra loterijos būdu, ar tarnauti turėtų kiekvienas jaunuolis, baigęs mokyklą?

Turėtų tarnauti visi, kuriems leidžia sveikata. Per dvylika mano tarnybos metų tik vieną kartą jaunuoliai susimušė. Vadinasi, čia viskas kitaip, nei visuomenėje. Dabartinė kariuomenė – puiki gyvenimo mokykla. Čia pritampa ne tik vaikinai, bet ir merginos. Jauni žmonės supranta, kas yra pareiga. Kariai aprūpinami apranga, kas mėnesį gauna buities išmokas, yra privilegijų stojant į aukštąsias mokyklas. Jei karys be nuobaudų ištarnauja devynis mėnesius, turi galimybę susitaupyti iki 3000 eurų.

Kai kuriuos jaunuolius gąsdina tarybinės armijos palikimas – dembelis. Ar toks yra Lietuvos kariuomenėje?

Dembelio nėra. Yra vadas, kuris kuria kolektyvą, kiekvienas karys yra reikalingas, todėl nėra tikslo juos užguiti. Čia tas pats, kaip mašina: nėra vieno rato ir nevažiuoja. Tik draugiškas kolektyvas gali daug ką padaryti, kartu mokytis, dirbti komandoje.

Tad žolės kirpti žirklėmis nebereikia?

Dabartinėje kariuomenėje kariams nereikia plauti grindų, kasti sniego. Jie apsitvarko tik savo gyvenamąją vietą. Kai mokiausi Karo akademijoje, man dar teko sniegą karsti. Dabar to nebėra. Dabar nemažai kas pasilieka kariuomenėje ir tampa profesionaliais kariais.

Kam nepatartumėt eiti į kariuomenę?

Nėra tokio charakterio žmogaus, kuriam sakyčiau: netarnauk. Nebent tiems, kurie laikosi įsitikinimų niekuomet neimti ginklo į rankas. Net tie, kurie neturi ištvermės, ją išsiugdo. Buvo tokių karių, kurie iš pradžių negalėjo padaryti nė vieno atsispaudimo, nemokėjo bėgti, bet po trijų mėnesių padarydavo po penkiasdešimt atsispaudimų ir išlaikydavo bėgimo normatyvus. Kariuomenėje yra žodis reikia. Reikia nueiti 7 kilometrus su kuprine – ir eini. Bet kaip malonu po tokio savęs išbandymo grįžti į šiltą patalpą. Pamenu, kaip 2003-aisiais žygyje iš Biržų pėsčiomis ėjau į Ruklą 200 kilometrų. Ruklą pasiekėme po keturių dienų. Man tai buvo rimtas fizinis iššūkis. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris nejaustų baimės pirmą kartą šaudydamas ar mesdamas granatą. Bet tai duoda adrenalino, energijos. Po trijų mėnesių mokymų kariai renkasi specializaciją: mokosi šaudyti granatsvaidžiu, važiuoti šarvuočiu. Todėl grupėje kiekvienas žmogus reikalingas.

Kaip manote, ar Lietuvos kariai pasirengę atremti teroristų atakas?

Lietuvos kariuomenėje yra specialiosios pajėgos, pasiruošusios kovoti su teroristais, veikia kontržvalgybininkai, labai gerai parengti „Aro“ pareigūnai. Kariuomenė telkiama tik tuo metu, kai nebesusitvarko vidaus reikalų sistema.

Ištarnavote daugiau kaip dvylika metų ir grįžote į Biržus. Kodėl?

Aš ir dabar tarnauju. Kas treji metai karininkai rotuojami. Aš po dvylikos metų tarnybos norėjau pakeisti tarnybos pobūdį, norėjau grįžti į Biržus. Sužinojau, kad yra darbo vieta Pasvalyje, pretendavau į ją. Vadovauju savanorių kuopai.

Ką veikia savanoriai?

Savanoriai – dirbantys žmonės, bet savaitgaliais atvyksta į mokymus. Prireikus, pavyzdžiui, įvedus nepaprastąją padėtį kaip dabar Prancūzijoje, savanorius gali pakviesti padėti policijai, užimti pozicijas, kol atvyks kariuomenė. Todėl savanoriais ir yra tie žmonės, kurie geriausiai pažįsta savo kraštą. Mano vadovaujamoje kuopoje – ne tik pasvaliečiai, bet ir biržiečiai. Savanoriais gali būti žmonės nuo 18 iki 55 metų. Šiuo metu kuopoje yra 68 savanoriai, iš kurių – 24 biržiečiai. Savanoriai mokosi valdyti ginklą, veikti kartu. Savanorių pratyboms skiriamas vidutiniškai vienas savaitgalis per mėnesį. Už tas dienas jiems net mokamas atlyginimas pagal užtarnautą laipsnį. Mano tikslas – teikti kuo daugiau informacijos apie savanorių veiklą. Čia laukiami visi. Ateityje planuojame įsteigti savanorių kuopą ir Biržuose. Karys savanoris – yra aktyviojo rezervo karys. Kuo visuomenė stipresnė, pilietiškesnė, tuo mažesnė tikimybė, kad ją puls priešas. Mes, kariai, esame tik visuomenės instrumentas.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Į Biržus gegužės 30 dieną grįžau su šeima: žmona Lilija ir trimis vaikais: vienuolikmečiu Dominyku, devynmete Viktorija ir keturių mėnesių Migle. Grįžome, kai tik baigėsi mokslo metai vaikams, nes labai norėjome į tėviškę. Mano žmona taip pat biržietė. Pagaudavome save vis svajojančius apie namus. Dabar laisvalaikio neturiu, nes įsirenginėjame savo namus. Didžiausias mūsų šeimos pomėgis – kelionės. Keliaujame automobiliu, esame keliavę namuku ant ratų: po Lietuvą, Latviją, Estiją. Dabar suksime į Europą.

Ar savo vaikams esate tėtis, kuris liepia kareiviškai pasikloti lovą?

Gal aš ir griežtesnis, bet mano žmona yra mokytoja ir greitai mane nusodina: primena, kad jau grįžau namo. Griežto kumščio politikos nesilaikau, bet vaikai turi žinoti savo pareigas ir už dyka nieko negauna. Dukra – aktyvistė, jai įdomūs būreliai, nori visur dalyvauti, sūnus – tiksliukas, jam įdomiau prie kompiuterio. Prie kompiuterio leidžiame sėdėti tik tam tikrą laiką, o paskui – jokių kompromisų. Dabar kitokia vaikų karta auga, bendrauja kompiuteriu.

Ką sakytumėte, jei užaugę jūsų vaikai norėtų tarnauti kariuomenėje?

Savo vaikams nedrausčiau tarnauti kariuomenėje, nes žinau, kokia ji yra. Kai kurie žmones tik pasvajoti gali apie tokias gyvenimo sąlygas, kokios dabar yra Lietuvos kariuomenėje. Ir dar kartą pasakysiu, kad kiekvienas turėtų mokėti apginti savo gryčią.

Ačiū už pokalbį.

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

 Editos Mikelionienės nuotr.

selonija.lt

Kodėl 40 kartų skambėjo Lebeniškių cerkvės varpas

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Regina VAIČEKONIENĖ

Po ilgos tylos į Šv. Nikandro atlaidus stačiatikių cerkvėje lebeniškiečius šaukė varpas. Keturiasdešimt kartų. Iš užmaršties prisikėlė stačiatikių tradicija – procesija aplink cerkvę. Po atlaidų bendruomenės namuose pašventinta Lebeniškių bendruomenės vėliava. Baltame vėliavos fone lebeniškiečių simbolis – ąžuolo vainikas ir elnias. Lebeniškių bendruomenė skleidžia bendruomeniškumo sparnus.

Atgaivinta liturgija: varpo dūžiai ir procesija

Lapkričio 21 dienos rytą išpuošta Šv. Nikandro cerkvė laukė iš Panevėžio atvykstančio savo parapijos kunigo Fiodoro. Labai punktualiai atvykusį dvasininką, jo patarnautoją bei kelis Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo bažnyčios choristus pasitiko Lebeniškių stačiatikių Šv. Nikandro cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas. Po ilgos pertraukos vėl suskambo Šv. Nikandro cerkvės varpas. Jo dūžius girdėjo kaimas. Cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas liko ištikimas senolių stačiatikių tradicijai. Varpas nuaidėjo 40 kartų.

Cerkvėje prasidėjo pamaldos. Jos vyko slavų kalba. Truko tris valandas. Be cerkvės seniūno, už savo šeimos, giminės parapijos mirusiuosius meldėsi lebeniškietė stačiatikė Valentina Selezniova, jos svainis Kazimieras Paulikas, lebeniškiečiai bei vabalninkiečiai katalikai. Pamaldose dalyvavo Vabalninko katalikų bažnyčios kunigas Henrikas Bernatovičius, rajono Tarybos narė Nijolė Šatienė, Seimo nario Aleksandro Zeltinio padėjėja Dalia Baltrušaitienė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Pamaldų dalyviai dalyvavo ir procesijoje aplink cerkvę. Kunigas Fiodoras su malda, giesmėmis vedė visus aplink cerkvę. Keturis kartus, prie kiekvieno kampo stabtelėdamas ir laimindamas. Švč. Trejybės ikoną procesijos priekyje nešė cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas.

Po pamaldų cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo:

– Mūsų parapiją aptarnauja jaunas, bet labai nuoširdus, pamaldus dvasininkas. Kai rašysite, vadinkite jį taip, kaip mes – batiuška Fiodoras. Mes su batiuška Fiodoru – vienadieniai: tą pačią dieną, kai batiuška perėmė parapiją, aš tapau cerkvės seniūnu. Mes labai draugiškai su batiuška bendradarbiaujame, kartu sprendžiame parapijos rūpesčius. Batiuška labai apsidžiaugė, išgirdęs, kad cerkvė turi varpą ir prieš pamaldas galiu juo paskambinti kaip kadaise. Atlaidų naujovė – ir procesija aplink cerkvę. Ji jau buvo primiršta, bet mūsų batiuška labai laikosi stačiatikių atlaidų tradicijos, procesiją atgaivino.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Cerkvės seniūnas Vladimiras Riabovas pasidžiaugė: jau pasirūpinta ir cerkvės apsauga. Didžiausias skausmas – cerkvės stogas. Pasak Vladimiro Riabovo, palengvėtų ant širdies, jeigu rajono valdžia stačiatikių bendruomenei ištiestų pagalbos ranką. Stačiatikių parapija labai negausi, neturtinga. Visos pajamos tik iš aukų už žvakeles. Parapijos stačiatikių iždas per Šv. Nikandro atlaidus pasipildė tik keliais eurais.

Atlaidų pabaigoje kunigas Fiodoras visus palaimino ir palinkėjo kankinio Šv. Nikandro dvasios: gyventi taip, kad nebūtų baisu mirti.

Tarp svečių – geidžiūniečiai

Bendruomenės namuose tęsėsi popietė. Svečius sutikinėjo bendruomenės pirmininkė Asta Leimontienė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
. Geidžiūniečiai Vitalija Bogomolova ir jos svainis Genadijus kadaise gyveno ir dirbo Lebeniškiuose. Džiaugsmas vėl sugrįžti į savo jaunystės takus, susitikti pažįstamus. Reginos Vaičekonienės nuotr.

. Geidžiūniečiai Vitalija Bogomolova ir jos svainis Genadijus kadaise gyveno ir dirbo Lebeniškiuose. Džiaugsmas vėl sugrįžti į savo jaunystės takus, susitikti pažįstamus. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Lebeniškiečiai šiltai sutiko savo kraštiečius, buvusią mokytoją Vitaliją Bogomolovą bei jos svainį Genadijų. Jie atvyko iš Geidžiūnų. Iki pusiaukelės svečiai važiavo maršrutiniu autobusu, o paskui juos į Lebeniškius atvežė pažįstamas Stanislovas.

– Lebeniškiuose mokytojavau 1952–1956 metais. Čia gimęs ir augęs mano jau amžiną atilsį vyras Nikolajus. Lebeniškiai – mano pirmoji darbovietė. Giminaičių čia jau nebėra, bet tikriausia, sutiksiu savo mokinių. Tai labai artimas ir mielas mums kraštas. Tik bendruomenės švenčių dėka čia vėl sugrįžome. Dalyvavau ir liepos mėnesį kraštiečių šventėje, – pasakojo geidžiūnietė Vitalija Bogomolova.

Jos svainis Genadijus į Lebeniškių kaimą grįžo po dešimties metų.

Prisiminė bendruomenės istoriją

„Biržiečių žodžiui“ Asta Leimontienė kalbėjo: renginio estafetę ji perdavusi šauniam bendruomenės jaunimui. Renginio vedėjos Indrė Bobulytė ir Evelina Paulikaitė pristatė Lebeniškių bendruomenės istoriją. Bendruomenės ištakas prisiminė viena iš seniūnijos bendruomeniškumo sąjūdžio pradininkių, Vabalninko seniūnijos darbuotoja, buvusi seniūno Stepo Gudo pavaduotoja, Zena Švainauskienė.

– Iširus kolūkiams, kaimuose nebeliko švenčių. Mudu su seniūnu bei kaimo aktyvistais tarėmės, kaip atgaivinti bendravimo tradicijas. Iš pradžių žmones vienyti ėmėsi seniūnija. Pradėjome rengti šventes. Kai žmonės Vabalninko kultūros namų salėje jau nebesutilpo, šventės pasklido po kaimus. Prasidėjo bendruomeniškumo sąjūdis. Gyventojai rinko savo kaimų tarybas, vėl tiesė vienas kitam rankas, glaudėsi vienas prie kito ir tarpusavio santykiai pradėjo šilti, – pasakojo Zena Švainauskienė.

Apie kelius į širdis

Ji prisiminė svetingą lebeniškiečių Petro ir Stasės Juknevičių sodybą. Būtent Juknevičių seklyčioje suspindo pirmasis bendruomeniškumo žiburėlis. Sodybos šeimininkas Petras net moterų ansamblį buvo subūręs. Taip Lebeniškiai, atokus seniūnijos užkampis, pajudėjo į priekį. Pirmoji Lebeniškių bendruomenės pirmininkė Ilona telkė žmones kultūrinei veiklai, pasirūpino bendruomenės patalpomis. Bendruomenė įsikūrė buvusioje kaimo parduotuvėje. Ilonos dėka kaime atgimė graži katalikiška tradicija – gegužinės pamaldos. Surengta ir pirmoji kraštiečių šventė. Antroji bendruomenės pirmininkė Regina Kančiauskienė rūpinosi cerkve, stačiatikių tradicijų atgaivinimu, amatų populiarinimu. Su bendruomenės nariais pasodino medelių alėją. Regina visuomet buvo pasiruošusi padėti. Trečioji pirmininkė Asta Leimontienė, Petro ir Stasės Juknevičių dukra, šiandien tiesia kelius į žmonių širdis. „Biržiečių žodis“ vasarą pasakojo, kaip Asta su savo ištvermingais bendraminčiais ardė griuvėsius, išrovė kelmus ir apleistą plotą prieš cerkvę pavertė gėlynais. Astos ir jos bendraminčių dėka liepos mėnesį surengta įspūdinga kraštiečių šventė.

Linkėjimai Astai ir jos žmonėms

Popietės viešnios, valdžios atstovės, drąsino ir gyrė dabartinę bendruomenės pirmininkę Astą.

– Viskas prasideda nuo kvietimo. Asta su savo vyru Daliumi užsuko į mano kabinetą ir papasakojo apie Lebeniškių bendruomenę, kaip ji mokosi dirbti. Ji man pirmiausia pasakojo apie tai, kiek daug kaimo labui nuveikė pirmoji, antroji bendruomenės pirmininkės. Mane sužavėjo šios jaunos moters branda. Suvokimas, kad niekas neatsiranda tuščioje vietoje, kad laimėjimai pasiekiami tik tarpusavio supratimu, kai išvien: rankos, protai, širdys. Kuo mažiau lieka kaime žmonių, tuo arčiau vieni kitų išlikite, – linkėjo vicemerė I. Varzienė.

Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė pasidžiaugė bendruomenės iniciatyva. Bendruomenės kvietimu jau nebe pirmą kartą į Lebeniškius sugrįžta jaunystė, šauliai. Šaulių gretose ir du lebeniškiečiai: Viktorija Tarvydaitė ir Dalius Leimontas. Vabalninko apylinkės inspektorius Mindaugas Balčiūnas pabrėžė: Lebeniškių bendruomenė – subrendusi ir nepakanti blogiui. Bendruomenėje sukurta saugios kaimynystės grupė.

Seimo nario padėjėja Dalia Baltrušaitienė džiaugėsi:

– Bendruomenės pirmininkė Asta – mano buvusi mokinė ir mano sūnaus klasės draugė. Daugelis Astos bendraamžių jau išvykę ir darbuojasi užsienyje. Asta – patriotė. Įleido šaknis į gimtinės žemę, triūsia savo kaimo labui.

Vabalninko seniūnijos seniūnė Lilija Vaitiekūnienė pridūrė: Asta visuomeninio darbo naštą neša kartu su visa šeima be jokio atlygio. Dirba jos vyras Dalius, motina Stasė. Lebeniškiečiai turėtų  jai padėti, daugiau prisidėti konkrečiais darbais, ne vien tik tuščiomis kalbomis.

Tylos minute pagerbtas buvusio Vabalninko seniūno Stepo Gudo bei Lebeniškių kaimo mirusiųjų atminimas.

Ką atneš elnias ąžuolų vainike?

Popietės dalyvių dėmesio susilaukė staigmena – Lebeniškių bendruomenės vėliava. Balto atlaso fone – ąžuolo vainikas, ištvermės ir tvirtumo ženklas, ir elnias, dvasinio atsinaujinimo simbolis. Bendruomenės vėliavą pašventino kunigas Fiodoras. Dvasininkas linkėjo, kad ši vėliava lebeniškiečius suvienytų, jiems tarnautų ir padėtų nuveikti daug gerų darbų.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Padėkos įteiktos bendruomenės nariams: Evaldui ir Justei Valiukams, Gintarui ir Savutei Bilevičiams, Rasai Tarvydaitei, Danutei Naudžiuvienei, Drąsutei Bobulienei, Astai ir Antanui Paulikams, Sigutei ir Virgiui Sarapams.

Popietėje koncertavo jaunimo grupė iš Vaškų. Šauliai visus vaišino karšta gardžia koše. Bendravimas tęsėsi prie suneštinių vaišių stalo.

Lebeniškių kaimo bendruomenė išskleidė bendruomeniškumo sparnus.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Kulinarinio paveldo atradimas Meilūnuose

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Edukacinio renginio dalyviai. Algės Gavėnaitės nuotr

Edukacinio renginio dalyviai. Algės Gavėnaitės nuotr

Sandra BIELIAUSKIENĖ

Lietuvos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Lapkričio pabaigoje Meilūnų kaimo bendruomenės namuose įvyko edukacinis renginys „Kulinarinio paveldo išsaugojimas bendruomenėje“, skirtas Etnografinių regionų metams. Renginį organizavo Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Meilūnų bei Nausėdžių struktūriniai padaliniai, Biržų kultūros centro Meilūnų skyrius bei Meilūnų kaimo bendruomenė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Svilietė Genutė Grubinskienė pristato savo firminį kūgelį. Algės Gavėnaitės nuotr.

Svilietė Genutė Grubinskienė pristato savo firminį kūgelį. Algės Gavėnaitės nuotr.

Popietėje savo patiekalus pristatė ne tik moterys iš kaimyninių bendruomenių, bet sulaukėme ir viešnių iš Skrebiškių. Veikė knygų paroda „Virkime ir kepkime pačios“. Bendruomenės namus puošė Genovaitės Bartašienės pintų tautinių juostų paroda.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Meilūnietės Dalinos Urbonienės geltonskruostis "Pakišuolis". Algės Gavėnaitės nuotr.

Meilūnietės Dalinos Urbonienės geltonskruostis „Pakišuolis“. Algės Gavėnaitės nuotr.

Sveikinimo žodį tarė Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė ir Meilūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Aiva Pikčiūnienė. Visiems renginio dalyviams ir svečiams nuotaikingą programėlę apie duoną parodė Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos vaikų etnografinis ansamblis „Saulytė“ (vadovės mokytojos Irena Nevierienė ir Janina Žukauskienė).

Nausėdžių kaimo moterys, norėdamos supažindinti su savo kaimo kulinariniu paveldu, siūlė paragauti naminės juodos duonos, sūrio iš obuolių bei varškės, rūkytos dešros ir lašinių. Svilių kaimo bendruomenės pirmininkė Genutė Grubinskienė pristatė savo kaimo firminį dar karštą bulvių plokštainį. Be jo Svilių bendruomenėje nepraeina nė vienas renginys – džiaugėsi Genutė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Skrebiškietės Marytės Undzėnienės senovinis patiekalas iš pašarinių runkelių pelnė kulinarinio paveldo nominaciją. Algės Gavėnaitės nuotr.

Skrebiškietės Marytės Undzėnienės senovinis patiekalas iš pašarinių runkelių pelnė kulinarinio paveldo nominaciją. Algės Gavėnaitės nuotr.

Na, o skrebiškietė Marytė pristatė labai senovinį patiekalą – „Stačius burokus“ iš pašarinių runkelių. Šis patiekalas ir pelnė kulinarinio paveldo „Atradimo“ nominaciją.

Nors Meilūnų bendruomenė negausi, bet atskiruose kaimuose gyventojai maitinasi toli gražu ne tais pačiais valgiais. Tą patį patiekalą šeimininkės iš skirtingų kaimų skirtingai ruošia.

Biržų krašto žmonės nuo seno garsėja svetingumu ir vaišingumu, o Meilūnų kaimo šeimininkės paruošia tokius gardžius valgius, kad kiekvieno paskanavus norisi pirštus apsilaižyti ir dar sykį pakartoti. Meilūnietė Dalina visiems pristatė savo giminės ir šeimos pagrindinį kulinarinio paveldo patiekalą – geltonskruostį „Pakišuolį“ bei baltą plikytą duoną. Lamokėlių kaimo gyventoja Eugenija visus vaišino senoviniu vinegretu.

Renginio dalyviai buvo vieningos nuomonės: nors lietuviška virtuvė formavosi ir keitėsi ištisus dešimtmečius, kaimo gyventojų valgymo įpročius kaip ir seniau, taip ir dabar diktuoja gamta, joje randamos gėrybės. Vasarą lietuviai valgo pačių išaugintas daržoves, miškuose ir pievose rinktas uogas, rudenį – sodo vaisių derlių ir grybus, o žiemą ir pavasarį iš lentynų traukia įvairiausias uogienes, namuose spaustas sultis, marinuotus grybus ir agurkus.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Knygos sugrįžimas į bendruomenę

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Bendruomenės moterys: Lida Micikevičienė, Sigutė Trečiokienė, Janina Pajėdienė,  tvarkė bendruomenės namus ir bibliotekėlės patalpą.

Bendruomenės moterys: Lida Micikevičienė, Sigutė Trečiokienė, Janina Pajėdienė, tvarkė bendruomenės namus ir bibliotekėlės patalpą.

Regina VAIČEKONIENĖ

Šeštadienį Rovėjos bendruomenės namuose duris pravėrė mažoji bibliotekėlė. Jos įsikūrimui pradžią davė patys bendruomenės nariai. Gyventojai bibliotekėlei paaukojo apie 700 knygų, žurnalų. Mažosios bibliotekėlės įkurtuvės virto džiugia švente.

Ketvirtadienio popietę Rovėjos bendruomenės namuose – sujudimas. Į talką susirinkusios moterys, bendruomenės pirmininkės Jolantos Micikevičienės pavaduotoja Marytė Vaškienė su savo bendramintėmis Janina Pajėdiene, Sigute Trečiokiene, Gaile Karosiene ir Lida Micikevičiene tvarkė būsimos bibliotekėlės patalpas, salę. Iš Parovėjos su knygų lauknešėliu atvažiavo ir bendruomenės bibliotekininkė Irena Patkauskienė. Ji su bendruomenės aktyvistėmis aptarė šventę bei planus.  Bibliotekininkei Irenai džiaugsmas: būginiečiai myli knygą.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Parovėjos padalinio vyr. bibliotekininkė Irena Patkauskienė Rovėjos bendruomenės mažojoje bibliotekėlėje dirbs kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį. Keis knygas ir kvies į popietes.

Parovėjos padalinio vyr. bibliotekininkė Irena Patkauskienė Rovėjos bendruomenės mažojoje bibliotekėlėje dirbs kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį. Keis knygas ir kvies į popietes.

– Į Parovėjos biblioteką pasikeisti knygų atvažiuodavo tik tie, kurie turi transportą. Aktyviausia šio krašto knygų mylėtoja Marytė Vaškienė pasirūpindavo ir kaimynais, parinkdavo jiems knygų, bet ne tas… Dabar kiekvienam bus proga kartą per mėnesį išeiti iš namų, pabendrauti. Čia dirbsiu kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį po kelias valandas. Biblioteka – ne tik knygų lentynos. Rengsime ir įvairias popietes, – planuoja Irena Patkauskienė.

Viena šios bibliotekėlės iniciatorių ir steigėjų Marytė Vaškienė pasakojo: bendruomenė savanoriškai knygų fondą kaupia penkerius metus. Daugiausia knygų padovanojo Lidija Mieliauskienė. Per penkerius metus sukaupta apie 700 knygų bei įvairių žurnalų. Iki šiol pats aktyviausias bendruomenės bibliotekėlės knygų skaitytojas – Povilas Šarkiūnas.

– Mes ne tik įskiepijome pomėgį skaityti, bet ir išgelbėjome knygas. Kraustydamiesi iš vienų namų į kitus, žmonės savo knygų nenurašė į makulatūrą, neišleido pro kaminą, o atnešė į bendruomenės namus. Perskaityta knyga dalinamės su kitais. Bibliotekininkė Irena dabar mums parūpins ir naujų knygų iš Parovėjos bibliotekos fondų, – pasakojo Marytė Vaškienė.

Marytė visų knygos mylėtojų vardu dėkojo laiškininkei Alei Macienei. Alė užsukdama pas žmones vis primindavo: bendruomenė kuria bibliotekėlę. Ji prašė, kad žmonės knygų neišmestų, padovanotų. Laiškininkės Macienės sūnus Žydrūnas sukalė knygoms puikias lentynas.

– Būginiečiai išsaugojo ir vaikiškus populiaraus žurnalo „Genys“ numerius. Labai įdomu juos bus pavartyti jauniesiems bibliotekos lankytojams, – pastebėjo bibliotekininkė Irena Patkauskienė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
. Bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Marytė Vaškienė džiaugiasi: fonduose daugiau kaip 700 knygų. Įdomių ir vertingų. Knygų daugės.

. Bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Marytė Vaškienė džiaugiasi: fonduose daugiau kaip 700 knygų. Įdomių ir vertingų. Knygų daugės.

Bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Marytė Vaškienė įsitikinusi: mažosios bibliotekėlės įsteigimas į bendruomenės gyvenimą įneš  įvairesnės ir įdomesnės veiklos. Planuojama: naujoji laiškininkė, bendruomenės tarybos narė Lida Micikevičienė taps jų knygneše. Ir knygos pasieks ne tik centrinės gyvenvietės, bet ir atokių vienkiemių bei kaimų gyventojus.

Knygos sugrįžimas į Rovėjos bendruomenę atnešė šventę. Šia proga svečiavosi Obelaukių mėgėjiško teatro kolektyvas ir jų  spektaklis – nuotaikinga komedija.

„Biržiečių žodis“

Reginos Vaičekonienės nuotr.

selonija.lt

Išradingieji Kyliškių Trečiokai (I)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
1900–1910 metai S. Peterburge. Motina su sūnumis. Iš kairės: Jonas Trečiokas (1859–1932) su žmona Julija Tuomėnaite (1867–1944); Petras Trečiokas (1855–1927) su žmona Zuzana Povilonyte (1864–1946); Martynas Trečiokas (?–1918) su žmona; motina Marė Braškytė Trečiokienė, Macienė, Kvedaravičienė (1823–1919); Mykolas Macys (g.~1870 m.) su žmona; Gabrielius Macys (1871–1960) su žmona Elžbieta. Nuotraukoje nėra Jurgio Trečioko. Marijos Trečiokaitės, Petro Trečioko albumų, "Sėlos" muziejaus fondų nuotr.

1900–1910 metai S. Peterburge. Motina su sūnumis. Iš kairės: Jonas Trečiokas (1859–1932) su žmona Julija Tuomėnaite (1867–1944); Petras Trečiokas (1855–1927) su žmona Zuzana Povilonyte (1864–1946); Martynas Trečiokas (?–1918) su žmona; motina Marė Braškytė Trečiokienė, Macienė, Kvedaravičienė (1823–1919); Mykolas Macys (g.~1870 m.) su žmona; Gabrielius Macys (1871–1960) su žmona Elžbieta. Nuotraukoje nėra Jurgio Trečioko.
Marijos Trečiokaitės, Petro Trečioko albumų, „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą Biržus populiarino iki tol mažai čia žinomi Trečiokai. Ypač po to, kai gerokai prasilavinęs ir praturtėjęs iš Rusijos grįžo ir Biržuose įsikūrė iš Kyliškių kaimo kilęs Jurgis Trečiokas. Pasimokęs Petrograde jis tapo fizikos – mechanikos išradėju. Jo pavardė tapo žinoma carinės kariuomenės generaliniame štabe, Rusijos susisiekimo ministerijoje. Tokio žmogaus Biržuose dar nebuvo.

1967 m. „Mūsų sparnų“ 22-ajame numeryje kunigas S. Neimanas spėjo, kad Trečiokų pavardės kamienas greičiausiai yra Biržų apskrities Papilio evangelikų reformatų parapijoje. Mat čia anuomet būta net šešiolika kaimų ir vienkiemių, kuriuose gyveno ūkininkai, turėję Trečiokų pavardes. Iš jų JAV gyveno ir gerokai praturtėjo trys bendravardžiai ir bendrapavardžiai „Popilia paropijoj“ gimę Jokūbai Trečiokai. Žiūriškio, Kyliškių kaimų Jokūbai į JAV atvyko dar prieš I pasaulinį karą, o Raščiūnų kaimo Jokūbas – 1951 metais. Pastarajam II pasaulinio karo DP pabėgėliui buto ir darbo garantiją suteikė JAV gyvenęs kuratorius dr. M. Devenis. Ši publikacija skirta iš Kyliškių kilusiems Trečiokams.

Išradėjo Jurgio Trečioko tėvas, taip pat Jurgis (~1810~1863) baudžiavon jau nėjo. Jis buvo laisvas valstietis, turėjo apie 30 ha ūkį ir dirbo pas grafą (Šuazelį?). Jurgis buvo nagingas stalius. Jo grafui padaryti baldai stebindavo gausius dvaro svečius. Nenorėdamas išsiduoti, kad tai – paprasto valstiečio darbas, grafas svečiams sakydavo, kad baldus sukūręs bajoras Trzeciak. Taip Jurgis buvo padarytas bajoru. Buvo pasakojama, kad už šį titulą jis grafui net mokestį sumokėjęs.

Grafui paliepus Jurgis vedė savo mirusio brolio žmoną Haną, su kuria sulaukė dviejų vaikų: Motiejaus Trečioko, ir Trečiokaitės-Plepienės. Visi palaidoti Žvirblių kaimo kapinėse. Po Hanos mirties Jurgis vedė papilietę Marę Braškytę (1823–1919 Žvirblių km.). Sulaukęs su Mare penkių vaikų, Jurgis mirė. Vieni pasakojo, kad mirė nuo kojos gangrenos kertant mišką, kiti – kad nuo plaučių uždegimo.

Per 40 metų peržengusi našlė antrą kartą ištekėjo už užkuriu atėjusio Jokūbo Macio (1830–1872) ir jam pagimdė sūnus Mykolą (gimė apie 1870-uosius, mirties data nežinoma) ir Gabrielių (1871–1960). Jokūbas mažai rūpinosi ūkiu ir jį nualino, vos ne pragėrė. Mirus ir jam, jau gyvenimo saulėlydyje Marė ištekėjo už Kvedaravičiaus. Tačiau šis gyveno atskirai, savo ūkyje, kurį tvarkyti padėjo žmonos sūnaus Petro Trečioko (iš pirmos santuokos) vaikai. Marė dažniausiai glaudėsi pas sūnų Petrą, kuris iš motinos buvo gavęs 15 ha žemės. Vaikų jie nesulaukė.

Iki paskutinių gyvenimo dienų išlikusi guvi ir energinga Marė dažnai lankydavo Petrograde gyvenančius savo sūnus Mykolą, Petrą, Jurgį ir Gabrį. Vienos tokios išvykos išvakarėse netikėtai buvo nužudytas jos vyras Kvedaravičius. Žmonės buvo įsitikinę, kad jį nužudė dėl jo palikimo nepasidalijimo. Marės kelionė neįvyko. Tvirto sudėjimo moteris iki pat mirties gerai matė, turėjo visus dantis, mokėjo skaityti, verpdavo, ausdavo, giedodavo bažnyčioje ir namuose. Sveikatai pastiprinti mėgdavo su kaimynais išgerti taurelę kitą degtine užpiltų savo pririnktų žolelių.

1919 metais Marė Trečiokienė mirė, sulaukusi 96 metu. Palaidota Žvirblių kaimo kapinėse.

Iš penkių Jurgio ir Marės Trečiokų vaikų užaugo keturi sūnūs: Martynas (?–1918), Petras (1855–1927), Jonas (1859–1932) ir Jurgis (1863–1927).

 

Martynas

Brolių gyvenimai tampriai susiję su jų veikla Petrograde. Pirmas į imperijos sostinę išvyko ir visą gyvenimą (iki pat bolševikų revoliucijos) čia praleido nenorėjęs savo ūkyje žemdirbyste verstis ir grafo dvare ūkvedžiu dirbęs sūnus Martynas. Pramokęs staliaus amato jis gamino kasetes fotoplokštelėms. Darbštuolis bemat praturtėjo, vedė lietuvaitę Jakubonytę iš Balzieriškių, su kuria užaugino dvynius sūnūs ir 5 dukras. Vaikai gavo gerą išsilavinimą: baigė vokiečių realinę gimnaziją. Iš jų niekas palikuonių nesulaukė. Prestižiniame Vasiljevskij Ostrov rajone šeima turėjo didelį namą.

 

Petras

Image may be NSFW.
Clik here to view.
1915–1916 metai. Petro Trečioko šeima. Iš kairės: duktė Elžbieta Trečiokaitė-Montvilienė (1890?–1921?); Petras Trečiokas (1855–1927); jo žmona Zuzana Povilonytė Trečiokienė (1864–1946); duktė Olga Trečiokaitė (1899?–1917) ir sūnus Jurgis Trečiokas (1901–1988). Marijos Trečiokaitės, Petro Trečioko albumų, "Sėlos" muziejaus fondų nuotr.

1915–1916 metai. Petro Trečioko šeima. Iš kairės: duktė Elžbieta Trečiokaitė-Montvilienė (1890?–1921?); Petras Trečiokas (1855–1927); jo žmona Zuzana Povilonytė Trečiokienė (1864–1946); duktė Olga Trečiokaitė (1899?–1917) ir sūnus Jurgis Trečiokas (1901–1988). Marijos Trečiokaitės, Petro Trečioko albumų, „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Vėliau Martynas į Petrogradą pasikvietė ir savo brolius, tarp jų ir keturias klases caro mokykloje baigusį Petrą (1855–1927).

1877–1878 m. jis dalyvavo turkų kare, kovojo prie Konstantinopolio, Smirno, Šipkos. Būdamas artilerijos kalviu, užsitarnavo medalį. Jam atiteko apie 24 ha tėvų žemės, tačiau ūkininkauti jis taip pat nepageidavo ir išvyko į imperijos sostinę. Iki 1905 metų Petrograde Petras dirbo revoliuciniais įvykiais garsėjusiame Putilovo fabrike. Jo kalvėje Kyliškiuose buvo atliekami kalvystės, šaltkalvio, skardinimo ir staliaus darbai, kaustomi arkliai, gaminami balnai. Be to, romaus būdo ir draugiškas Petras buvo ir teismo tarėjas, pamokslininkas, giedotojas.

1881 metais Petras susituokė su Zuzana Povilonyte (1864–1946) iš Iškonių. Pora susilaukė 11 vaikų, iš kurių keturi mirė vaikystėje.

Sūnui dažnai būnant Petrograde, ūkį Kyliškiuose beveik viena tvarkė motina – sumani ūkininkė Zuzana.

Petro sūnus Jokūbas Trečiokas (1895–1972) taip pat garsėjo kaip išradėjas-konstruktorius. Gabumus ir potraukį išradimams jis perėmė iš tėvo, o ypač – iš dėdės Jurgio Trečioko. Apie 1912 m. Jokūbas baigė Biržų keturklasę mokyklą, 1914 m. išvyko į Ameriką. Ten studijavo inžineriją. 1917 m. vedė lietuvių kilmės amerikietę Pauliną Pažemeckaitę ir su ja užaugino 3 vaikus: Florenciją, Vytautą ir Jurgį.

Pirmą išradimą Jokūbas paskelbė 1936 metais. Iki 1954 m. jis turėjo 14 išradimų, iš jų 12 – patentuotų. Jokūbas dirbo Konektikuto valstijos Vaterburgo mieste (Scoval Manufacturing Co, inžinerijos departamente, Waterbury, Conn). Su šeima gyveno gražioje rezidencijoje Okvile (Oakville). Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, buvo Vaterburgo Amerikos lietuvių tarybos skyriaus valdybos narys, aktyvus evangelikų reformatų bažnyčios veikėjas. Jokūbo rūpesčiu po II pasaulinio karo Amerikos krantus iš Europos pasiekė apie 20 lietuvių pabėgėlių šeimų.

1965 m. gruodžio mėn. „Mūsų sparnai“ pranešė, kad 1965.07.13, tesulaukęs 45 metų, JAV mirė Jokūbo Trečioko sūnus, chemijos ir metalurgijos inžinierius Vytautas Povilas Trečiokas. Nuo 1953 metų jis prie Caneiprojekto darė studijinius bandymus ir vadovavo radioaktyvių medžiagų tyrinėjimams.

Mechanika patraukė ir jauniausiąjį Petro sūnų Jurgį (1901–1988). Padirbėjęs Biržuose veikusios akcinės bendrovės „Agluona“ garinės jėgainės mašinistu, nuo 1928 metų jis išsinuomojo patalpas ir jose remontavo įvairias mašinas, gamino motociklų, dviračių numerius, kilometrinius stulpus ir vietovių pavadinimus.

1933–1935 metais Jurgis dirbo „Siūlo“ fabrike tekintoju, dyzelistu-elektriku. 1935 metais buvo priimtas į miesto savivaldybės elektrinės statybą, kurią baigus liko dirbti jos vyr. motoristu-mechaniku.

Suprantama, šiandien Petro ir Zuzanos vaikų tarp gyvųjų jau nėra. O jų anūkai savo tėvus ir senelius dar prisimena. Jų dukters Marytės Trečiokaitės-Krisiukėnienės 1920 metais gimusi duktė medikė Valerija Krisiukėnaitė-Glinskienė ir 1923 metais gimusi akių gydytoja Eugenija Krisiukėnaitė-Kuginienė gyvena Vilniuje.

Kitos Petro dukters Onos (Ancės) Trečiokaitės-Krisiukėnienės 1933 metais gimusi duktė Marytė Nijolė Krisiukėnaitė-Lapinskienė gyvena Dirvonakiuose, o jos duktė Ingrida Lapinskaitė-Stravinskienė – Kilučiuose. Ilgametė Biržų farmacininkė, Marytės Nijolės sesuo Irena Krisiukėnaitė-Kučinskienė ir jų brolis Aleksandras Krisiukėnas gyvena Biržuose.

Zuzanos ir Petro jauniausiojo sūnaus Jurgio Trečioko duktė – dailininkė grafikė, dizainerė Marė Aldona Trečiokaitė (g. 1939 m.) gyvena Vilniuje, jos brolis Vilius – Raudondvaryje (Kauno rajonas).

72 metų sulaukęs Petras ir 82 metų Zuzana palaidoti Žvirblių kapinėse.

 

Jonas

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Tai taip pat Trečiokas iš Kyliškių. Gruzijoje tarnavęs Jono Trečioko sūnus džigitas Petras tradiciniu gruzinų drabužiu, avikailio papacha. Marijos Trečiokaitės, Petro Trečioko albumų, "Sėlos" muziejaus fondų nuotr.

Tai taip pat Trečiokas iš Kyliškių. Gruzijoje tarnavęs Jono Trečioko sūnus džigitas Petras tradiciniu gruzinų drabužiu, avikailio papacha. Marijos Trečiokaitės, Petro Trečioko albumų, „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Išradėjo Jurgio brolis Jonas (1859 – 1932) liko ūkininkauti Kyliškėse. Su žmona Julija Tuomėnaite (1867 – 1944) jis

augino 4 sūnus: Jurgį, Joną, Petrą ir Gabrielių (kaime vadinamą Gabre) bei 3 dukras: Emiliją, Marę ir Olgą. Julija Tuomėnaitė-Trečiokienė prisimenama kaip guvi moterėlė su lazdele, kurios rankenoje buvo indelis su stipresniu gėrimu. Atsukusi kamštį Julija retsykiais gurkšneliu „pasistiprindavo“.

Sūnūs Jurgis ir Jonas buvo išvykę į JAV uždarbiauti. Jų brolis Gabrielius pasakojo, kad broliai ketino plaukti 1912 m. balandžio 15 d. paskendusiu „Titaniku“, bet negavo į jį bilietų, todėl teko plaukti kitu laivu. Tai išgelbėjo juos nuo katastrofos.

Atitarnavęs carinėje armijoje (Gruzijoje) kariškis sūnus Petras vedė čekę ir apsigyveno Voroneže. Atostogaudavo Kyliškėse.

Neįprastai susiklostė Jono Trečioko dukros Marės gyvenimas. Bet apie tai – kitą kartą.

 

Borisas JANUŠEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Prisimename Petrą Poškų

Image may be NSFW.
Clik here to view.
p-poskuas

Sigutė KVETKIENĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Poškus šiandien būtų šventęs savo 80-metį. Jis 35 metus dirbo buvusio „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininku. Apie Petrą Poškų, kaip gabų ir sąžiningą vadovą rašyta daug. Šiandien skaitytojams pateikiame žiupsnelį prisiminimų žmonių, dirbusių šalia Petro Poškaus ir bendravusių su juo.

 

Vienodai teisingas visiems

Image may be NSFW.
Clik here to view.
poskus-kuginiai

Pačeriaukštiečiai Irena ir Vytautas Kuginiai Petrą Poškų pažino nuo tada, kai jis į kolūkį atėjo dirbti agronomu. Pasak pašnekovų, iš pradžių jaunuoliui sunkiai sekėsi, jauno idealisto veikla daug kam nepatiko. Irena pasakojo įstrigusį atmintin epizodą, nuo kada į vaikiną imta žiūrėti kitaip:

– Jaunasis agronomiukas tikslino kolūkiečių sklypų ribas. Jis ėmėsi permatuoti sklypą vieno veikėjo, kurio niekas iki tol nedrįsdavo liesti. Eina agronomas per lauką su „sieksniu“ dideliais žingsniais, į priekį atstatęs krūtinę, lyg veržtųsi kažkur. O iš paskos stypčioja sklypo savininkas ir pamėgdžioja: šaiposi iš jo eisenos, iš kariškų galife kelnių. Aišku buvo, kad agronomiukas tai pastebėjo, bet nieko nesakė. Tik įbedė kuoliuką ten, kur rado ribą. Žmonės nuo tada ėmė kalbėti, kad užsispyręs esąs, nieko nebijo.

Bernardas Blažys, to meto kolūkio pirmininkas, išvykdamas į Vilnių, kito kandidato į savo vietą neieškojo: jam tiko Petras Poškus. Šis, tapęs pirmininku, tęsė pradėtus gerus Bernardo Blažio darbus.

Vytautas Kuginys – buvęs kolūkio vairuotojas. Pasak jo, buvo vienas iš dviejų, buvusių  pradėjus pirmininkauti Petrui Poškui. Vėliau Vytautui teko kelis kartus važiuoti į Gorkio miestą Rusijoje parvaryti naujų sunkvežimių. Nors vairuotojų daugėjo, darbas nepasidarė lengvesnis: gausėjo gyvulių, į kolūkį reikėjo atgabenti atsikeliančius čia dirbti specialistus, darbuotojus vežioti į darbą, vėliau – atvežti studentus derliui nuimti.

Irena Kuginienė, dirbusi apskaitos buhaltere, iš pradžių dirbo su sąskaitininku ir vyriausiuoju buhalteriu. Darbo krūvis buvęs didžiulis. Iš pradžių už darbadienius mokėdavo tik kartą per metus. Reikėdavo kiekvieno žmogaus kortelėje suregistruoti jo darbadienius, kuriuos pristatydavo brigadininkai. Dėl netikslumų žmonės pykdavo. I. Kuginienė iki šiol prisimena, kaip Petras Poškus ją užstojo prieš puolusią moterį. Toji šaukė: „Tu mūsų uždarbį pasivogei!“. Pirmininkas ją nutildė: „Jūs nešokite ant jos. Ji jauna, bet dirba gerai. Pirmiausia išsiaiškinkime“. Pasirodė, kad vienas brigadininkas buvo pamiršęs užrašyti darbadienį.

Abu Kuginiai kalbėjo, jog buvo noras dirbti, nes kolūkio pirmininko pastangos ėmė duoti rezultatų: kolūkiečiams atlyginimus mokėdavo vis dažniau, vis didesnius. Į gera keitėsi jų buitis.

Vėliau Kuginiai ir Poškai gyveno kaimynystėje. Pasak Kuginių, vienų vaikai dažnai žaisdavo kitų kieme, suaugusieji irgi gražiai sutarė.

Pats buvęs sąžiningas, Petras Poškus to reikalaudavo ir iš kitų. Ir Vytautas, ir Irena šypsosi, prisiminę, kaip kartą pirmininkas įspėjęs: „Vytautai, tu žiūrėk! Buroko namo nevežk! Vis tiek pagausiu!“.

Vytautas per kiekvieną visuotinį susirinkimą vis kalbą rėždavęs, vis keldavęs negeroves. Po vieno tokio susirinkimo Petras Poškus papriekaištavo: „Kasdien susitinkam, kodėl negalėjai man į ausį pasakyti, kodėl rėžei viešai?“ Bet pakalbėjo šitaip ir tiek, kaimyniški santykiai nepasikeitė.

 

Rūpinosi jaunais specialistais

Image may be NSFW.
Clik here to view.
poskus-juskiene

Irena Juškienė, Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos mokytoja, pasakojo, kad kolūkio pirmininkas Petras Poškus artimai bendravo su tuometinės Biržų 1-osios vidurinės mokyklos (dabar „Atžalyno“) direktoriumi Jonu Karosu ir  būdavo nuolatinis svečias mokykloje. Ten jis agituodavo mokinius, kad kuo daugiau jų pasirinktų žemdirbiškas profesijas ir norėtų mokytis su kolūkio stipendija. Taip ir jos vyras, žemės ūkio specialistas, atsirado Pačeriaukštėje.

Kai Irena, baigusi mokslus tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute ir įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę, po valstybinių egzaminų grįžo į tėviškę, vietos pradinėje mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo. Kad jauna mokytoja neišvyktų kitur, kad vėliau neišsigabentų savo vyro, Petras Poškus pasirūpino, kad ją į darbą priimtų Jonas Karosas. Tikino, kad Pačeriaukštėje bus statoma mokykla ir kad ji turės darbą.

– Petras Poškus skatino jaunas šeimas čia statytis namus. Skirdavo 50 procentų paramą, o likusią sumą buvo galima susimokėti per 20 metų. Kur tu, žmogau, rasi geriau. Taip priviliodavo jaunus žmones. Pasilikome ir mes, – kalbėjo Irena Juškienė. –  Pasistačiusiems namus kiemai, įvažiavimai į kiemus, keliukai buvo išasfaltuoti kolūkio lėšomis.

1-oje vidurinėje mokykloje Irena Juškienė dirbo dvejus metus. Petras Poškus prikalbino vadovauti naujam kolūkio vaikų lopšeliui-darželiui. Laikinai, žadėjo. Iki tol, kol bus pastatyta mokykla. Mokytoja pasakojo, kad Petrui Poškui nuolat rūpėjo, ar įstaigoje viskas gerai. Kartais, kai būdavo blogos nuotaikos, leptelėdavo: „Darželis man tik nuostolius neša“. Bet tuoj apsisukęs teiraudavosi, ar ko netrūksta, rūpindavosi, kad dirbančios mamos būtų ramios dėl savo vaikų. Jis tvirtindavo, kad žinodamos, jog jų mažyliai yra saugūs, pavalgydinti, moterys daug geriau dirba.

 

Eksperimentai gerovės vardan

Image may be NSFW.
Clik here to view.
poskus-neimontiene

 – Gyvenome labai įdomų gyvenimą, – su nostalgijos gaidele sakė buvusi kolūkio ekonomistė Saulė Neimontienė. Prieš atvykdama į Biržų rajoną ji dirbo Mažeikių rajono Plinkšių tarybiniame ūkyje-technikume. Saulė Neimontienė pasakojo, kaip Petras Poškus sugebėjo įtikinti, kad iš parodomojo ūkio, tiesiogiai priklausiusio Žemės ūkio ministerijai, ji su šeima persikeltų į Pačeriaukštę, kur dar nebuvo asfaltuotų gatvių, nevyko statybos.

– Iš pirmo žvilgsnio čia nepatiko. Bet  Petras Poškus taip entuziastingai pasakojo, kaip žada atgaivinti kolūkį, kad norėjosi tikėti, jog jam pavyks. Papirko, kai nuvežė į Butautus ir papasakojo dvaro atstatymo planus. Nors su vyru dar nebuvome galutinai apsisprendę, kaipmat buvo suderinta visose instancijose, kad pradedame dirbti „Laisvosios žemės“ kolūkyje, – pasakojo buvusi kolūkio ekonomistė.

Šeimai davė namą, ganyklos buvo prie pat namų. Tik Saulė Neimontienė ne iš karto pradėjo dirbti. Mat atvažiavo su mažais vaikais: vienam buvo 4 metai, kitam – nebuvo nė pusės.

– Atsikraustėm birželio mėnesį. Nieko nepažįstu. Reikia šienauti. Vyro paprašytas traktorininkas neatvažiavo per pietų pertrauką išvartyti mūsų šieno. Tai popiet  nusprendžiau, kad išvartysiu pati. Grėblys ant pečių ir su abiem vaikais – į lauką. Iškart pamačiau, kad nieko nebus… Kaip tik pro šalį važiavo Petras Poškus. Sustojo ir sako: „Susirink tu tuos savo vaikus ir eik namo. Šitiek šieno šįmet priaugo. Atvešim mes tau jo“. Tas geras žodis tiek daug reiškė, kad iki šiol atsimenu. Ir iš tiesų vakare atvežė šieno. Paskui ir  mūsiškį išdžiovino, pargabeno.

Moteris sakė, kad jos pasiūlymus pirmininkas priimdavo geranoriškai.

– Su Petru Poškumi buvo labai įdomu dirbti, – pasakojo Saulė Neimontienė. – Dažnai važiuodavome susitikti su mokslininkais į pirmininko brolio Boliaus Poškaus vadovaujamą Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutą. Mokslininkai atvažiuodavo pas mus. Darydavome eksperimentus. Išbandėme kolektyvinę rangą, ūkiskaitą, diegėme šeimos rangą… Net partijos komitete dirbantys  asmenys nesuprato, kas yra kolektyvinė ranga, važiavo pas mus klausytis paskaitos apie ūkiskaitą… Sugalvojome, kaip sumažinti popierizmą, įvedėme naują darbo apmokėjimo tvarką traktorininkams, vėliau – ir vairuotojams… Kai kurie mūsų eksperimentai pasiteisindavo, kai kurie – ne. Bet dirbome iš širdies.

Pasak buvusios ekonomistės, Petras Poškus buvo reiklus darbuotojams. Jei specialistas prasižengdavo, pirmininkas jį pasikviesdavo į savo kabinetą, išsiaiškindavo, pabardavo, bet viešai apie tai nekalbėdavo. Pykčio nelaikydavo.

Pasak Saulės Neimontienės, Petras Poškus darė viską, kad kolūkis gautų kuo daugiau pelno. Kai sumanė atstatyti Butautų dvaro rūmus, kuriuose vyktų aukšto lygio renginiai (susitikimai su įžymiais sportininkais, koncertai, dailininkų plenerai…), atidarė alaus cechą, kad atsipirktų investicijos į dvarą. Atsipirko su kaupu. Tik Petrui Poškui dažnai tekdavo teisintis dėl to alaus gamybos. Moters atmintyje tebėra gyvas Kupiškyje vykęs filmavimas TV konkursui „Ne vien duona sotūs“. Ji pasakojo:

– Mūsų kolūkis atstovavo Biržų rajonui. Dar dalyvavo Panevėžio, Rokiškio, Kupiškio, Pasvalio rajonai. Biržai tada užėmė antrąją vietą. Pats kolūkio pirmininkas dainavo ansamblyje. Kiekvienas rajonas be meninio pasirodymo pristatydavo didelę ataskaitą, ką nuveikė, o kitų rajonų komandos turėdavo pakritikuoti. Visos komandos mus tarkavo už alų. Ir tame konkurse, ir kitur Petras Poškus aiškino, kad kaip tik reikia žmones išmokyti ne pasigerti, o kultūringai išgerti dėl linksmumo. Nors kritikuodavo tą alų, bet visoj Lietuvoj apie jį žinojo. Kur važiuodavom, prašydavo atvežti.

Saulė Neimontienė kalbėjo, kad Petrui Poškui rūpėjo ne tik gamybos rodikliai, bet ir aplinkos grožis. Sumanė, kad Pačeriaukštė turi gauti respublikinį prizą už gražiausią gyvenvietę. Atrado kažkokius armėnus, kurie išasfaltavo gatves… Prieš šventes  gatvėmis pravažiuodavo mašina su pritaisyta besisukančia šluota. Pirmininkas reikalavo, kad aplink fermas būtų žalios vejos.

 

Pradėjo nuo sporto

Image may be NSFW.
Clik here to view.
poskus-viduolis

Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos direktorius Audris Viduolis prisiminė, kad apie „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininko norą jį matyti naujai statomos mokyklos direktoriumi pranešė tuometinis švietimo skyriaus vedėjas Kostas Galvelis.

– Sakiau, kad norėčiau pagalvoti, tačiau vedėjas patarė: „Ką čia begalvoti. Jeigu pats Poškus kviečia, eik, bus gerai“. Mokyklos statybose Petras Poškus lankėsi dažnai. Nuolat tarėmės. Jis turėjo svarų žodį. Kolūkis pridėjo pinigų, ir buvo paklota daug geresnė grindų danga, negu buvo numatyta projekte. Nupirko dažų sporto salės grindims, luboms, kai pavyzdžiui, lubos turėjo būti nubaltintos kalkėmis.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
poskaus-varzybos

Pasak Audrio Viduolio, su Petru Poškumi teko kartu važinėti jam balotiruojantis į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir daug bendrauti. Petras Poškus direktoriui yra pasakojęs, kad pradėjęs vadovauti kolūkiui nežinojo, nuo ko pradėti. Brolis Bolius jam lyg juokais pataręs, kad reikia pradėti nuo sporto ir dainų. Petras Poškus taip ir padaręs. Pirmas jo pirkinys buvo stalo teniso stalas…

– Kolūkio pirmininkas buvo pavyzdys, kaip reikia vadovauti, kaip reikia būti su savais žmonėmis kartu. Jis visur spėdavo. Žiūrėk, rytą veda susirinkimą, o jau per pietus atvažiavęs į Biržus stebi kroso varžybas, serga už mūsų mokyklos sportininkus, džiaugiasi laimėtais medaliais, – kalbėjo mokyklos direktorius Audris Viduolis.

 

Nebijojo padėti tremtiniams

Image may be NSFW.
Clik here to view.
poskus-kriauciuniene

– Vyras mane į savo namus Medinių kaime parsigabeno iš Pasvalio rajono, – pasakojo kita pašnekovė, buvusio kolūkio gyvulius prižiūrėjusi Bronė Kriaučiūnienė. – Šitoje gryčioje mudu atšokom savo vestuves. Jose dalyvavo ir Petras Poškus. Jam rūpėjo, kad mudu su vyru eitume į kolūkį dirbti. Bet vyras dirbo prie griovių, kolūkyje įsidarbinti norėjau aš viena. Iš pradžių manęs nepriėmė, nes kolūkio valdybos narių Petras Poškus negalėjo įtikinti. Šie tvirtino, kad tik abu su vyru priimtų. Bet tikroji priežastis man buvo aiški: aš – tremtinė.

Moteris pasakoja, jog tada grįžo į Pasvalio rajoną ir įsidarbino ten, kur anksčiau dirbo – Kraštų plytinėje. Neilgam. Per antrąjį susirinkimą Petras Poškus įtikino, kad negalima išskirti jaunos šeimos, kad Bronę Kriaučiūnienę reikia priimti į kolūkį.

Pasak moters, nors ir kaip sąžiningai stengėsi dirbti, jai nuolat buvo primenama, kad ji – buvusi tremtinė. Bet visada jautė Petro Poškaus paramą. Kai už sąžiningą darbą ir gerus rezultatus gavo paskyrą automobiliui, kažkas rajono partijos komitetui paskundė, kad paskyra duota tremtinei, kuri eina į bažnyčią, o jos vyras perduoda žinias į Ameriką… Petras Poškus, grįžęs iš Biržų, pasakė, kad kažin ar begalės ką padaryti, nes valdžia liepia atimti paskyrą. Supykęs moters vyras nuvažiavo į rajono partijos komitetą ir ten išsakė visas nuoskaudas. Matyt, įtikinamai kalbėjo, kad paskyros neatėmė, tik nuramino ir pasakė, kad tiki Petru Poškumi.

– Visą gyvenimą buvo ir iki šiol tebėra, kas pašiepdavo, vadindavo banditais. Mat atėjo kažkokia tremtinė ir gauna garbės raštus, jos portretas kabo garbės lentoj, jai skiria premijas… Daug kas pykdavo, kad sąžiningai prižiūrėjau gyvulėlius. Pavyzdžiui, pakeldavau vėją, jeigu šėrimui žolės neatveždavo. Kita darbuotoja nepatenkinta sakydavo, kad kvailai elgiuosi – nėra pašaro, dirbti nereikia. Gyvuliai dieną neėdę neišdvėstų, o dabar tampykis su ta žole. Bet mums mokėdavo nuo prieaugio. Ir gyvulėlių buvo gaila. Kai vaikai paaugo, ir tie eidavo padėti man… Petrą Poškų dabar peikia tie, kurie tada patingėjo, kuriems Petras Poškus uodegas dėl kokios kiaulystės buvo prispaudęs. Jis vertino ir palaikė visus, kurie stengėsi gerai dirbti, nevogdavo. Ir jam nebuvo svarbu, ar tu partinis, ar klūpai bažnyčioje, ar esi grįžęs iš tremties, – kalbėjo Bronė Kriaučiūnienė.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt


Išradingieji Kyliškių Trečiokai (II)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Apie1953 m. Mieleišiuose. Sėdi iš kairės: Emilija Trečiokaitė Lapinskienė, iš Voronežo atvykęs pasisvečiuoti Petras Trečiokas su žmona čeke, Marė Trečiokaitė-Ulevičienė. Stovi: Petras Ulevičius, Emilija Lapinskaitė-Gumbelienė, Vytautas Lapinskas, Rusijoje gyvenanti Gabrės Trečioko dukra Danutė, Vytautas Ulevičius. Vytauto Ulevičiaus albumo nuotr.

Apie1953 m. Mieleišiuose. Sėdi iš kairės: Emilija Trečiokaitė Lapinskienė, iš Voronežo atvykęs pasisvečiuoti Petras Trečiokas su žmona čeke, Marė Trečiokaitė-Ulevičienė. Stovi: Petras Ulevičius, Emilija Lapinskaitė-Gumbelienė, Vytautas Lapinskas, Rusijoje gyvenanti Gabrės Trečioko dukra Danutė, Vytautas Ulevičius.
Vytauto Ulevičiaus albumo nuotr.

Borisas JANUŠEVIČIUS

Prospero Merime plunksnos verta biržietiškos Karmen istorija

Vingiuotas buvo išradėjo Jurgio Trečioko brolio Jono dukros Marės šeimos ir gyvenimo kelias.

Marė ištekėjo už griežto būdo Juliaus Ulevičiaus ir su juo susilaukė sūnų Vytauto (g. 1930 m.) ir Petro (g. 1935 m.). Po sutuoktuvių pora apsigyveno Buožiškių kaime Juliaus turėtame 4 ha ūkyje. Gausėjant šeimai šis ūkis buvo parduotas, Ulevičiai persikėlė į Zastaučiuose įsigytą 8 ha ūkį su didele dviejų galų troba. Pasenusį namą reikėjo remontuoti, todėl šeima laikinai apsigyveno naujai pasistatytoje pirtyje. Trobos remontui paėmė 4000 litų paskolą.

Štai čia, Zastaučiuose, 1938 metų rudenį į jaunos šeimos būsto duris pasibeldė žiemai pastogės ieškantys taboro čigonai. Ulevičiai juos įsileido į remontui paruoštą namą. Jų arklį priėmė į savo tvartą. Maždaug tuo pačiu metu savo arklių šerti atėję susitikdavo Julius Ulevičius ir čigono Janavičiaus duktė Valerija. Šie susitikimai baigėsi judviejų meile ir neformaliomis Juliaus ir Marės skyrybomis.

Užsiliepsnojusi Juliaus meilė buvo tiek stipri, kad jis save pasmerkė klajokliškam Valerijos gyvenimui: palikęs ūkį savo broliui Jonui, išvažiavo paskui ją į Biržus. Julius Marei grąžino jos atsivestą arklį su vežimu ir negausią jaunamartės atsivežtą mantą. Marė atgavo ir 4000 litų pasogą.

Net vaikus pora pasidalino: motina pasiėmė jaunėlį, dažnai nesveikuojantį Petrą, o tėvui liko vyresnysis Vytautas. Vieną dieną jis liūdnomis akimis palydėjo tolstantį vežimą su mama ir broliu. Juos savo namuose priglaudė brolis Gabrė.

Susidėjus su čigonais, prasidėjo Vytuko klajonės. Tėvas sūnų atidavė į taborą. Vytautas išmoko kalbėti čigoniškai, sušokt „kazačioką“. Čigonai įpratino jį bendrauti su žmonėmis drąsiai, nesidrovint.

Pritrūkus maisto ar pinigų vaikas su pamotės motina ir brolio žmona pasiimdavo maišus ir išeidavo į kaimą prašyti išmaldos. Čigonės „pavaražydavo“ kortomis. Kaimiečius stebindavo Vytauto nečigoniški šviesūs plaukai ir oda. Sužinoję jo istoriją kaimiečiai dažniau jam duodavo pinigų, kurių šeima labai stokojo. Didžiule švente tapo diena, kai aplankytas stačiatikių kunigas jam davė net penkis litus.

Julius su Valerija Laisvės gatvėje nusisamdė būstą. Julius pradėjo dirbti statybose: statė geležinkelio depo, „Aušros“ pradinę mokyklą.

Su Valerija Julius sulaukė dviejų sūnų: Jono ir Boleslovo bei dukters Danutės. Pamotė savo sugyventinio sūnaus neskriaudė. Jų santykiai buvo draugiški.

Taip klajojant praslinko dveji metai. Pabuvojęs Anykščių rajono Viešintų valsčiuje taboras grįžo į Biržus. Bijodamas atėjusių nacistų taboras savo klajonėms pradėjo rinktis atokesnius kaimus, ir vėliau čigonai buvo priversti gyventi sėsliau. Prie Apaščios, be šeimininkų likusiame sušaudytų žydų name, Juliaus šeimai buvo skirtas kambarėlis su virtuve.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
P. Vaitaičio tarpukaryje nufotografuoti čigonai. Tai gali būti ir Biržuose, Laisvės (Liepų) gatvės rajone apsistodavę čigonai. Danutės Marčiulynienės asmeninio archyvo nuotr.

P. Vaitaičio tarpukaryje nufotografuoti čigonai. Tai gali būti ir Biržuose, Laisvės (Liepų) gatvės rajone apsistodavę čigonai.
Danutės Marčiulynienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasakojama, kad iššaudę žydus, naciai sudarė ir išnaikinimui pasmerktų čigonų sąrašą. Juliaus šeimos nariai į šį sąrašą nepateko. Liko nesunaikinti ir kiti čigonai. Mobilizacijos į frontą jie išvengdavo susižalodami rodomąjį pirštą, kuriuo nuspaudžiamas šautuvo gaidukas. Tokių į kariuomenę neimdavo.

1945 metais atsirado nuo Juliaus nuslėpta buvusi Valerijos pirmoji meilė – už arklių vagystes kalėjęs, iš kalėjimo pabėgęs ir ilgai slapstęsis čigonas. Prigesusi meilė įsiliepsnojo iš naujo: palikusi Juliui abu savo sūnus, Valerija su dukra Danute ir pirmąja meile išdūmė Klaipėdos link. Ir dingo be pėdsakų.

Taip baigėsi istorija su biržietiškąja Karmen. Prancūzo Prospero Merime sukurtoje novelėje apie Sevilijoje gyvenusią Karmen pavydusis Choze savo neištikimąją nužudė. Biržuose, ačiū Dievui, to neįvyko.

Po karo Julius su trimis sūnumis pradėjo sargauti buvusio „Agaro“ pastate įsikūrusiame kooperatyve. Čia darbdaviai jam ir vaikams sukalė būdelę su gultais. Po karo tai jau buvo šis tas.

Julius susirado moterį iš Nemunėlio Radviliškio. Todėl tėvui prašant Vytautui vakarais tekdavo jį pavaduoti – vietoj jo pasargauti kieme. Atmintyje išliko penkiolikmečio prisiminimai, kaip nakties glūdumoje be jo, saugančio sandėlius, kitoje aikštės pusėje vaikščiojo ir karinio garnizono sargybinis, kaip iš „Aušros“ mokykloje po karo veikusio kino teatro klegėjo besiskirstantys žiūrovai.

Paauglys brendo. Prievarta pratintos išmaldai lietuviškos rankos norėjo veiklos. Nešoksi juk visą gyvenimą „kazačioką“ su ištiesta ranka. Kiek pagyvenęs su tėvu, 1945 m. Vytautas išėjo atstatinėti pramkombinatui priklausiusio sudegusio Jansono malūno. Čia išmoko tekinti ir suvirinti metalą, tapo kvalifikuotu specialistu. Už darbą pinigų negaudavo. Bet darbininkams buvo leista pasirankioti maisto pas ūkininkus, pažadant jiems už gautą maisto sumą ateityje, jau atstatytame malūne, malti grūdus veltui. Šis keistas sandoris buvo garbingai įvykdytas. Taip darbininkai ir maitinosi. Dalis malūno statytojų nakvoti namo neidavo, o permiegodavo iš kaimo atvežtame šiene.

1947 m. Vytautas įsidarbino „Siūlo“ fabrike. Vadovybės agituojamas jaunuolis tapo partijos kandidatu. Po patirto skurdo ir sudarkytos vaikystės tai buvo savitas pirmasis jo kaip asmenybės pripažinimas. Tai jaunuolį veikė maloniai, gal kiek svaigino. Vytautas puolė lavintis kur tik galėdamas: lankė vakarinę mokyklą, Vilniaus technikume mokėsi metalo apdirbimo. Tikėdamasis gauti butą, Vytautas buvo išvykęs dirbti į Šiaulių „Vairą“, bet jo negavęs grįžo į Biržus ir čia 1952 metais vedė.

Valerijos palikti sūnūs taip pat vedė: Jonas išvažiavo į Latviją, Boleslovas liko gyventi Biržuose.

Įvairiuose kursuose Vytautas buvo lavinamas ir kaip partijos narys. Iš tamsos išnirusiam jaunuoliui Biržų rajono partijos komitete buvo pasiūlytas instruktoriaus etatas. Tais laikais, kai įmones valdė dar milinių nenusiėmę kariškiai (Pramkombinato direktorius buvo Petrovas, vyr. inžinierius – Ježelevas), kai spaustuvei vadovavo beraštis šaltkalvis, tai nieko nestebino. Vėliau juos išstūmė su aukštojo mokslo žiniomis atėjusi karta. Nuo 1972 metų nebereikalingas rajono komitetui tapo ir Vytautas.

Su žmona Genovaite Vytautas užaugino dukras Vidą ir Dalią.

1978 metais Vilniuje vykusioje dainų šventėje dalyvavęs brolis Petras eisenos metu pasijuto blogai ir buvo nuvežtas į ligoninę. Po atliktos širdies operacijos jis mirė. Kiek pagyvenusi Biržuose pas Vytautą, 1981 metais Liepų gatvės kapinėse greta sūnaus atgulė ir Marė. Ten pat tik atskirai palaidotas ir Julius.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Išradingieji Kyliškių Trečiokai (III)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Jurgio Trečioko fabriko ir sandėlio reklama. 1914 m. „Biržų kalendorius“

Jurgio Trečioko fabriko ir sandėlio reklama. 1914 m. „Biržų kalendorius“

Borisas JANUŠEVIČIUS

Biržus garsinęs išradėjas Jurgis

Baigęs liaudies mokyklą, apie 1878 metus penkiolikmetis būsimasis išradėjas, fizikas mechanikas Jurgis Trečiokas išvažiavo į Petrogradą mokytis prie medicinos akademijos veikusioje Solovjovo privačioje fizikos ir mechanikos dirbtuvėje. Taip jam patarė Papilyje dirbęs evangelikų reformatų kunigas, generalinis superintendentas Andrius Kadaras. Jo sesuo, ištekėjusi už generolo, gyveno Petrograde. Dirbtuvėje buvo gaminamos astronomijoje naudojamos astroliabijos, svarstyklės ir kitokie tikslūs prietaisai. Po 5 metų mokslo Jurgis įsidarbino karinėje artilerijos pabūklų gamykloje.

1904–1905 metais vykęs Rusijos karas su japonais J. Trečiokui buvo labai pelningas. Kyliškiuose įrengtose dirbtuvėse jis rankiniu būdu pradėjo gaminti ir caro armijai tiekti tuo metu didelę paklausą turinčius, artilerijos patrankų gulsčiukus. Iki tol iš Vokietijos armijai perkami gulsčiukai buvo labai brangūs. Jurgio išradimo esmę sudarė gaminio tikslumas ir pigumas. Pasakojama, kad už šią paslaptį Rusijos generalinis štabas jam siūlė 10000 rublių. J. Trečiokas jos nepardavė.

Šis išradimas J. Trečiokui davė pakankamai pajamų: jų užteko pasiturimai gyventi ir naujiems išradimams kurti.

Jurgis buvo išradęs aparatą geležinkelių traukiniams nuo galimų susidūrimų perspėti radijo bangomis. Išradimui patvirtinti aparato brėžiniai buvo pateikti Rusijos susisiekimo ministerijai, bet karo metu jie dingo. Daug išradimų liko nepritaikytų.

1907 metais Jurgis vedė žymiai už save jaunesnę ūkininkaitę Daratą Dagytę (1886–1971). Ji gimė Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Ivoniškių viensėdyje (9 km nuo Medeikių, dabar neišlikęs). Daratos tėvai – Kristoforas ir Sofija Dagiai – buvo įtakingi apylinkėje žmonės.

1907 metais Jurgis buvo Biržuose įsteigtos vartotojų draugijos valdybos pirmininkas, nuo 1908 m. – „Lietuvos ūkininko“ bendrovės dalininkas.

Dar prieš I pasaulinį karą Biržuose, prie turgavietės buvusiame sklype, Jurgis įsteigė geležies mašinų ir kitokių ūkio reikmenų prekybos įmonę. 1914 metų „Biržų kalendoriuje“ spausdintoje reklamoje buvo rašoma: “…nuosavo naujo išradimo lengvi amžini grėbliai šieno grėbimui su gelažiniais tuščiais danti­is, kurie gvintais įsisuka šiekšton“.

Įmonėje buvo galima įsigyti dviračių, angliškų įrankių, ūkio padargų, stiklinių, „ceplinių ir farforinių“ indų, geležinių ir ketaus kryžių, vainikų.

1912 m. kartu su M. Yču, kun. P. Jakubėnu, gyd. M. Kuprevičiumi, mkt. St. Dagiliu bei vaistininku Čepuliu Jurgis įsteigė spaustuvę, kurią po karo pardavė J. Masaičiui.

Iš pradžių spaustuvė dirbo Dirvono (dabar Vytauto) gatvėje, trijuose medinio  pastato kambariuose (per karą pastatas sudegė). Kontora buvo J. Trečioko namuose Dagilio gatvėje. Bendrovė buvo įsigijusi modernią vokiečių Koeningo ir Bauerio firmos spausdinimo įrangą, popieriaus pjaustymo ir rankinę spausdinimo mašinas, daug lotyniško ir rusiško šrifto raidžių.

Kilučių gatvėje pastatytuose namuose, pas savo dėdę gyvenę Jokūbas ir Petras Trečiokai slaptai spausdindavo nelegaliųjų moksleivių „aušrininkų“ šapirografuotą laikraštėlį. Daugiausiai į jį rašydavo J. Janonis, iliustruodavo V. Šlekis ir Alf. Žukauskas.

Kurį laiką šiame name buvo mokinami pradžios mokyklos mokiniai.

Čia butą nuomojo 1927–1933 apskrities viršininku dirbęs Vladas Rozmanas.

Iš Teodoro Jansono nupirktame name Dagilio gatvėje rūsį nuomojo kepykla, salkas – gyventojai. Kaip minėta, dalį patalpų buvo užėmusi Biržų spaustuvė, kurios dalininku buvo pats išradėjas.

Dar caro laikais Jurgis buvo sumanęs Rinkos aikštėje statyti teatrą ir jį nuomoti. Iškasė net jo rūsį. Bet persigalvojo ir statybą nutraukė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Jurgis (1863–1927) ir Darata Dagytė (1886–1971) Trečiokai

Jurgis (1863–1927) ir Darata Dagytė (1886–1971) Trečiokai

1915–1921 metais Jurgio šeima blaškėsi po Rusiją. Užėjus badmečiui šeima ketveriems metams iš Gatčinos išsikėlė į Ukrainą. Čia jis gamino adatas, meškeriojimo kabliukus. Už vieną adatą tada gaudavo kepalą duonos.

Grįžusio iš Rusijos Jurgio Trečioko nekilnojamą turtą sudarė 40 ha. žemės ir penki namai: du – Kilučių (vienas pirktas iš Žilinsko), Rinkos, Dagilio, Kelmynės (prie upės) gatvėse. Sugrįžusi šeima gyveno iš žemės ir namų nuomos.

Praturtėjusi šeima galėjo gyventi prabangiai, bet tėvas to nemėgo ir vaikus mokė gyventi taupiai.

1922 metais Biržuose surengtoje parodoje J. Trečiokas eksponavo tris savo išrastas cementinių ir kitokių plytų gaminimo mašinas. Už jas parodos ekspertų komisija jam paskyrė I laipsnio pagyrimo raštą.

Vėliau jis išrado linų minimo mašiną.

1926 m. Jurgis buvo vienas iš „Agaro“ bendrovės steigėjų. Bendrovė veikė iki 1940 metų.

Grįžęs iš Rusijos Jurgis Trečiokas greit pasiligojo ir 1927 m. mirė. Vaikus išaugino ir išmokslino jaunoji našlė. Jurgio kapą Biržų evangelikų kapinėse puošia dukters Irenos sukurta dekoratyvinė plokštė „Žuvėdra“. Guli jis čia vienas: tėvai palaidoti Žvirblių kaime, žmona Darata ir duktė Irena – Vilniuje, sūnus Romualdas – Kaune, o sūnus Vytautas – net tolimoje Kanadoje.

1909 m. Jurgiui gimė duktė, žinoma Lietuvos dailininkė, pedagogė, politinė veikėja Irena Trečiokaitė-Žebenkienė. 1928 m. ji baigė Biržų gimnaziją ir iki 1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Čia įgijo grafikos ir freskos-mozaikos specialybę. Tuo pat metu, 1928–1932 m., Vytauto Didžiojo universitete Irena studijavo tei­sę. 1944 m. ji eksternu baigė Vilniaus dailės institutą ir tapo šio instituto dėstytoja. 1947 m. – ji jau docentė, 1948–1951 m. – piešimo katedros vedėja.

Dar prieš karą Irena ištekėjo už Romano Žebenkos, abu mokėsi Ecole des Travaux Public et Batiment Paryžiuje. Pora savo vaikų neturėjo, todėl įsidukrino mažą našlaitę Danguolę. Vėliau Žebenka sukūrė kitą šeimą.

Savo amžininkus Irena stebino kairuoliškomis pažiūromis. Lietuvos komunistų partijos nare ji tapo dar 1934 metais. Dirbo LKP CK ryšininke, bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje. Už nelegalią veiklą trumpai kalėjo.

1940-aisiais I. Trečiokaitė buvo paskirta Partinio švietimo namų direktore. Antrojo pasaulinio karo metais ji dirbo Uzbekistane.

Net ir būdama kairuolė, tarybiniais laikais sau jokių privilegijų nereikalavo. Gyveno labai kukliai, visas jėgas atiduodama kūrybai ir darbui su Vilniaus Dailės instituto studentais.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Iš kairės sėdi: pirmas – išradėjo Jurgio Trečioko sūnaus Romualdo uošvis Jokūbas Michura, trečia – Darata Dagytė-Trečiokienė. Stovi: antra Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, trečias Romualdas Trečiokas, ketvirta – Romualdo žmona Natalija (Tusė) Michuraitė-Trečiokienė. (1911–1992). Juos supa Romualdo ir Natalijos vaikai: Jurgis (g. 1942 m.), Marytė (1943), Eugenijus (1944), Valentina (1948) ir Rimas (1956). Prie senelio Jokūbo Michuros – Irenos Žebenkienės įdukra Danguolė. Marijos Trečiokaitės albumo nuotr.

Iš kairės sėdi: pirmas – išradėjo Jurgio Trečioko sūnaus Romualdo uošvis Jokūbas Michura, trečia – Darata Dagytė-Trečiokienė. Stovi: antra Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, trečias Romualdas Trečiokas, ketvirta – Romualdo žmona Natalija (Tusė) Michuraitė-Trečiokienė. (1911–1992). Juos supa Romualdo ir Natalijos vaikai: Jurgis (g. 1942 m.), Marytė (1943), Eugenijus (1944), Valentina (1948) ir Rimas (1956). Prie senelio Jokūbo Michuros – Irenos Žebenkienės įdukra Danguolė.
Marijos Trečiokaitės albumo nuotr.

Grįžęs su tėvais iš Rusijos sūnus Romualdas Trečiokas (1908–2005) 1927 metais baigė Biržų gimnaziją. Joje besimokydamas apie 2,5 metų dirbo spaustuvės korektoriumi.

Maskvos universitete matematiką studijavęs motinos pusbrolis Petras Šernas prikalbėjo Romualdą važiuoti į Kauno universitetą mokytis matematikos. Pradėjęs 1927 metais studijas LU Matematikos ir gamtos fakulteto fizikos skyriuje, po dviejų semestrų perėjo į Technikos fakulteto Mechanikos skyrių, kurį ir baigė. 1931 baigė aeroklubo aviacijos kursus.

1936 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Baigusiam Karo mokyklą, 1937 metais jam buvo suteiktas aviacijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Nuo 1946 m. Romualdas dirbo Kauno universiteto Teorinės mechanikos katedros vyr. laborantu ir kartu tęsė studijas Mechanikos fakultetete. Baigęs 1949 m. KU jis įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją ir iki 1968 m. dirbo KPI Teorinės mechanikos katedroje vyr. dėstytoju.

Mirė 2005 m., palaidotas Kauno Kleboniškio kapinėse.

Su žmona Natalija Michuraite (1911–1992) susituokė 1937 metais. Sūnūs: Jurgis (1942), Eugenijus (1944), Rimas (1956), dukterys: Marija (1943), Valentina (1948).

Jurgio sūnus Vytautas Trečiokas (g. 1912 m., mirė Kanadoje). 1930 m. baigė Biržų gimnaziją. Studijavo architektūrą: 1930–1933 m. Paryžiuje (École des Travaux Public et Bâtiment), 1935 – VDU technikos fakultete. Baigęs pastarąjį tapo inžinieriumi architektu. 1935–1944 Alytuje suprojektavo kelias pradžios mokyklas, pirtį, fontaną, Santakos bažnyčią.

1944 pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į Kanadą, gyveno Otavoje. 1950–1955 m. dirbo architektūros firmoje Hully Que, nuo 1955 m. – Viešųjų darbų ministerijoje (Otava).

Biržiečių žodis“

selonija.lt

Išradingieji Kyliškių Trečiokai (IV)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Gabrielio Macio ir jo žmonos Elžbietos šeima apie 1915–1916 metus. Vaikai: Aleksandras (g. 1905 m.), Eugenija (1907), Sofija (1909), Henrieta (1911). Duktė Irena gimė 1917 metais. Šeimos albumo nuotr.

Gabrielio Macio ir jo žmonos Elžbietos šeima apie 1915–1916 metus. Vaikai: Aleksandras (g. 1905 m.), Eugenija (1907), Sofija (1909), Henrieta (1911). Duktė Irena gimė 1917 metais. Šeimos albumo nuotr.

Borisas JANUŠEVIČIUS

Gabrielius Macys

1871 m. vasario 22 d. Papilio valsčiaus Kyliškių kaime 48-metei Marei Trečiokienei-Macienei gimė sūnus Gabrielius. Tai buvo jauniausias iš užaugintų šešių jos sūnų. Tėvas mirė, kai Gabriukui tebuvo 8 mėnesiai.

1885 m. G. Macys išvyko į Petrapilį pas vyresniuosius brolius (Trečiokus) mokytis fizikos-mechanikos ir optikos mokykloje. Ją baigė 1890 metais.

Čia jis vedė lietuvaitę Elžbietą, dirbusią kambarine pas žinomą sostinės artistę. Gyveno pasiturimai.

Savo karjeros tempais jis nenusileido broliams. Jo pavardė buvo žinoma įžymių Peterburgo prekybininkų ir net caro rūmus aptarnaujančių asmenų sluoksniuose.

1892 m. pašauktas į carinę rusų kariuomenę, tarnavo Novogeorgievsko (dabar – Modlinas, Lenkija) tvirtovės inžinerijos įstaigoje.

1897 m. pradėjo dirbti Petrogrado „E. Kinkman ir Ko prekybos namų“ firmoje. Ji prekiavo acetileniniais ekipažų šviestuvais ir dviračiais. Kiek padirbėjęs techniku, nuo 1898 m. buvo paskirtas visos firmos vedėju. Savininkui dažnai lankantis užsienyje, Gabrieliui tekdavo firmos reikalus tvarkyti savarankiškai.

1904 m. jis perėjo dirbti į milijoninę apyvartą turinčią geodezinių matavimų ir braižybos prietaisų bei optikos firmą „Gustav Gerlach“ . Firmos centras ir fabrikas buvo Varšuvoje, o skyriai – Maskvoje ir Petrapilyje. Iki 1911 m. Gabrielius buvo Petrapilio skyriaus įgaliotinis. Rusijos imperijos armijai firma gamino lauko binoklius.

1912 m. Gabrielius jau dirbo motociklais prekiaujančioje „Lir ir Rossbaum“ prekybos namų firmoje. Jos įgaliotiniu bei dalininku Gabrielius buvo iki 1917 metų, kai firmą perėmė bolševikai.

Gyvendamas Petrapilyje, nuo 1897 m. jis dalyvavo visų lietuvių organizacijų veikloje, o nuo 1914 m. aktyviai darbavosi ir Tautiniame lietuvių tremtinių komitete. Jo rūpesčiu Petrapilio Pergalovo priemiestyje buvo įsteigta 80 vaikų prieglauda ir mokykla. Joje buvo dėstomos lietuvių ir rusų kalbos.

1917 m., bolševikams perėmus „Lir, Rossbaum ir Kº“ firmą, Gabrielius išvažiavo į Naujuosius Senžarus (Ukrainoje). Čia įsteigė kavos fabrikėlį, vertėsi prekyba.

Grįžęs 1921 m. su šeima į Lietuvą jis gavo tarnybą „Dubysos“ bendrovėje. Jos valdyba patikėjo Gabrieliui įsteigti skyrius Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Rokiškyje. Tuo pačiu G. Macys buvo paskirtas visų šių skyrių vedėju.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Gabrielius Macys kartu su Miku Mikelkevičiumi turėtoje rašomųjų mašinėlių parduotuvėje Kaune.  Šeimos albumo nuotr.

Gabrielius Macys kartu su Miku Mikelkevičiumi turėtoje rašomųjų mašinėlių parduotuvėje Kaune. Šeimos albumo nuotr.

1925 m. kartu su M. Mikelkevičiumi Gabrielius įsteigė buhalterijos ir, pirmą kartą Lietuvoje, mašinraščio bei stenografijos kursus („žabala“ klaviatūra).

1930 metų balandžio 12 dieną buvo įsteigta Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų (vėliau – Verslininkų) sąjunga. Į pirmąją šios sąjungos valdybą buvo išrinktas Gabrielius Macys.

Nuo 1931 m. jis atstovavo vietinėms ir užsienio firmoms. 1940 m., gavęs firmos AEG sutikimą, Kaune, Laisvės alėjos 20-ajame name įsteigė savo elektros buitinių prietaisų bei dviračių prekybinę firmą.

Kaune, Seinų gatvėje, jis pasistatė namą. Studijuodama jame gyveno Irena Trečiokaitė-Žebenkienė.

Macys buvo aktyvus evangelikų reformatų bendruomenės narys, Kauno evangelikų reformatų bažnyčios statybos iniciatorius ir rėmėjas.

Su žmona Elžbieta užaugino ir į mokslus išleido sūnų ir 4 dukras.

Sūnus Aleksandras Macys (g. 1905) – inžinierius, žuvo Vokietijos DP stovykloje.

Duktė Eugenija Macytė-Mikšienė-Jurkūnienė (1907–2005) – garsi Lietuvos tapytoja. Pirmasis jos vyras buvo išsiųstas į lagerį. 1941–1945 metais Eugenija su vaiku buvo ištremta į Altajaus kraštą. Ten vaikas mirė. Su žinomu grafiku Vytautu Jurkūnu susipažino karo metais. Jų sūnus karikatūristas Vytautas Jurkūnas 1971 m. baigė Lietuvos dailės institutą.

Duktė Sofija Macytė-Lomsargienė (1909–1983) mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tarpukariu dirbo mašininke Geležinkelio valdyboje. Su vyru, garsiu lietuvių meninės knygrišystės profesionalu Tadu Lomsargiu, užaugino farmacininkę Liudą Lomsargytę-Mickienę. Tarybiniais metais Sofija buvo Aukščiausiosios Tarybos referentė. Pažinodama tuometinės valdžios vadovus ji stengėsi savo seserį Eugeniją ištraukti iš tremties ir tai jai pavyko.

Henrieta Macytė-Januškevičienė (1911–2005) – viena garsiausių Lietuvos pediatrių, vadovavusi Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės vaikų ligų skyriui. Jos vyras – garsus kardiologas Zigmas Januškevičius.

Jauniausioji duktė Irena Macytė-Norkuvienė-Mačionis (1917–2006) – odontologė, pasitraukė į JAV.

Gabrielius Macys mirė 1960 metais, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Po Smilgius vaikščiojo Trys karaliai

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Regina VAIČEKONIENĖ

Sausio 6-ąją Katalikų bažnyčia švenčia Kristaus apsireiškimą, Tris karalius. „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ – sakė iš Rytų šalių atvykę išminčiai. Trys karaliai praėjusį trečiadienį neaplenkė ir Smilgių. Jie pakiemiais į savo kaimynų širdis sėjo tos tekančios žvaigždės spindulius: tikėjimą, viltį ir meilę…

Sinoptikai išvakarėse perspėjo: laukia šalčiausia diena. Bendramintės Smilgių kaimo bendruomenės pirmininkės Danguolės Plentauskienės neperkalbėjo. Ji tradicijai nenorėjo nusižengti ir Trijų Karalių vaikštynių po kaimą neatšaukė. Išvakarėse pas Danguolę plepėjo būsimos karalių vaišės – didžiulis katilas daržovių sriubos. Pupelės – sudėtinės. Ir būtinai baltos. Savo kaimynę, Kalėdų senelį Nastę Pakarklienę, Danguolė pasisodino šalia. Pristatė skųsti ir pjaustyti (būtinai kubeliais) bulves ir morkas. Kita kaimynė Irena Puodienė iš savo megztų angeliukų kolekcijos rinko pačius ryškiausius, nuotaikingiausius. Vietoj atviruko prie dovanų lauknešėlio. Geradarė seniūnaitė Laima Stapulionienė iš Toliūnų irgi nebuvo atleista nuo vaikštynių rūpesčių. Tris karalius per kaimą lydėjo vienas šauniausių Biržų krašto armonikininkų – Kazys Kubilius iš Medinių kaimo. Išvakarėse liaudies muzikantas suderino melodijas. Jos neliūdino ir graudino, bet širdį šokdino.

Trečiadienio vidurdienį, žnaibant dvidešimties laipsnių šaltukui, eisena pajudėjo per kaimą. Pagal tam tikras taisykles. Apie tai niekur nebuvo skelbta. Nors kai kurie nujautė. Juk ne pirmi metai plaukia Trys karaliai per kaimą. Dosnūs. Su muzika. Į vienas duris Kalėdų Senelis tik lazda pastukseno. Muzikantas timptelėjo trumpą melodiją. O karalius užrišo ir paliko dovanų lauknešėlį ant durų rankenos.

Kai kurie seneliai kaip žvirbleliai – languos snapelius sukišę. Kazio  maršas vis garsyn ir artyn. Petras Šeškas maloniai nustebintas. Kalėdų Senelis pristoja prie namų šeimininko. Nori išgirsti eilėraštį, dainelę, šokelį. Giesmelę.

– Ką čia pradėsiu su giesmelėm… O mano metuos visos dainelės jau išdainuotos, – atsikalbinėja Petras. Ir bando atpažinti moterų veidus: – Visos svetimos…

Greit paaiškėja: Petras Šeškas gimęs sausio 7-ąją. Baigiąs devintą dešimtį. Šeimininko garbei svečiai užtraukia „Ilgiausių metų“. Padeda ir pats šeimininkas. Visus nustebina.

– Labai gražus balsas, gerai traukiate. Prisidėkite prie mūsų kaimo giedotojų, vyrų labai trūksta, – kviečia kultūros darbuotoja Danguolė.

Petras Šeškas nesutinka. Bet Danguolė jo ramybėje jau nebepaliks.

– Pusę valandos du guzikus segiau. Su dviem lazdomis vos bepaeinu. Nelaukiau, kad tiek svečių prigužės. Taip šalta. Gerai, kad anūkas prinešė man malkų. Degtuko nebegaliu sugraibyti. Bet labai gera vienai. Duktė išsivežtų į Kauną, bet nenoriu. Aš Kaune greičiau numirsiu… – pasakoja smilgietė, buvusi mokytoja Skolastika Pipirienė. Ir priduria: – Nieko nebeturiu, nieko ir nebereikia…

Puikia atmintimi apdovanota kaimo šviesuolė apsidžiaugia ne tik dovanų lauknešėliu, ir sriuba. Planavusi virti žirnienės, o dabar ragaus dar šiltą Trijų karalių daržovių sriubą. Atsisveikinam, kol sriuba neataušo…

Trys Karaliai smilgietei pakelia ūpą: didelių degtukų nupirks. Lankomosios priežiūros darbuotoja Laimutė jau greitai pas ją turėtų pasirodyti, bus lengviau tvarkytis namuose. Kambariuose labai jauku, tvarkinga. Daug gėlių. Buvusi mokytoja pralinksmėja. Padeklamuoja Trims karaliams eilėraštį. Išlydi su šypsena.

Trys karaliai vilties žvaigždę neša į kaimo šviesuolių Dilių šeimą. Ši šeima – meilės ir pasiaukojimo pavyzdys visiems.

„Oi, išvažiuoja lėlių Kalėda..“ – iš vieno kaimo galo į kitą pas giedotoją ir dainininkę Pranutę Lensbergienę atlydi dainos posmas. Namų šeimininkė pati uždainuoja. Kalėdų Senelis netenka žado. Ir Pranutės  lazda už Kalėdų Senelio lazdą pranašesnė… Pranutę paliekame džiaugtis Trijų karalių dovanomis.

Linkėjimus Trys karaliai neša ir į smilgietės Palmyros Simonavičienės namus. Pralinksmina. Garbingiausio amžiaus, 93 metų, smilgietė Plecida Radavičienė irgi Trijų karalių laukia. Ne tiek tų karalių, Kalėdų Senelio, bet muzikanto Kubiliaus laukia. Ir užtraukia žemaitišką: „Veina žvaigždė šveisi, antra dar šveisesnė…“

Gerumo žvaigždė virš Smilgių užtekėjo. Per kelias valandas išdalinta 17 lauknešėlių.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Kvedariškio sentikių Kalėdos prie užšalusių cerkvės durų

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Sentikiai ketvirtadienį šventė Kalėdas. Cerkvės durys neatsidarė. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Sentikiai ketvirtadienį šventė Kalėdas. Cerkvės durys neatsidarė. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Regina VAIČEKONIENĖ

Kvedariškio sentikiai praėjusį ketvirtadienį šventė Kalėdas. „Biržiečių žodis“ lankėsi šiame rusų kaime. Keturi sentikių kiemai. Vienas vyras, keturios moterys. Ir jų suklupusi cerkvė. Per iškilmes maldos namų durys užšalusios, nebeatsidaro. O žilagalvių sentikių širdys, priešingai – labai atviros, tikėjimas karštas.

Fektisto principai

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Vienintelis kaime likęs sentikių palikuonis Fektistas Samuilovas kalba: "Visą gyvenimą stengiausi laikytis Dievui ir žmogui duoto žodžio. Valdžia nuvylė. Daug kartų žadėjo atstatyti mūsų maldos namus. Neištęsėjo. Nebeturime nei kur tinkamai mirusiojo pašarvoti, nei kur per šventes pasimelsti. Tupime kaip vištos savo namuose ant laktos". Reginos Vaičekonienės nuotr.

Vienintelis kaime likęs sentikių palikuonis Fektistas Samuilovas kalba: „Visą gyvenimą stengiausi laikytis Dievui ir žmogui duoto žodžio. Valdžia nuvylė. Daug kartų žadėjo atstatyti mūsų maldos namus. Neištęsėjo. Nebeturime nei kur tinkamai mirusiojo pašarvoti, nei kur per šventes pasimelsti. Tupime kaip vištos savo namuose ant laktos“. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Fiodoriškyje, taip anksčiau šis kaimas buvo vadinamas, toks pavadinimas artimesnis sentikiams, baigia išmirti trečioji jų, „starovierų“, karta. Apmaudu: užbaigus žemišką kelionę jau nebėra kur mirusiojo, kaip jis nusipelnęs, garbingai cerkvėje pašarvoti bei apgiedoti. Ir per didžiąsias šventes kiekvienas sentikis įkalintas pogrindyje, meldžiasi atskirai. Visi labai laukia sausio 14-osios, Naujųjų metų. Senasis sentikių kalendorius, tokius turi tik Samuilovai, nuo Adomo (pasaulio susikūrimo) skaičiuoja paskutinius 7523-ųjų metų dūžius. Per Naujuosius sentikius aplankys jų dvasininkas iš Rokiškio Aleksandras Kudrešovas. Atveš šventintų žvakių, naujų būsimų metų rusiškų religinių kalendorių. Išklausys išpažintį. Lankys pakiemiais. Į cerkvę neužeis. Durys nebeatsidaro. Sentikiai išpažįsta tik du sakramentus: krikštą ir išpažintį. Žegnojasi dviem pirštais, Dievą garbindami lenkiasi iki žemės, laikosi griežto pasninko. Jų ikonos atgręžtos į rytus, iš kur pateka saulė. Sentikiai ant kaklo nešioja kryželį. Vyrų kryželis siauresnis, moterų – platesnis.

– Mes nepripažįstame jokių paauksuotų ar auksuotų grandinėlių. Kryželis ant paprasto siūlo. Kai kryželis susidėvi, jį dedame prie ikonos, garbingiausioj vietoj. Paliekame ramybėje, kur svetima akis neužmato. Kai kryželį nuplauname, tai ir vandenį turime išpilti ten, kur niekieno koja tos žemės nemindo. Šventas ir vanduo, – pasakoja Marija Samuilova.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Sentikių kryželiai – kuklūs. Vyrų siauresni, moterų – platesni. Ne ant auksinių ar sidabrinių grandinėlių, ant paprasto siūlo. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Sentikių kryželiai – kuklūs. Vyrų siauresni, moterų – platesni. Ne ant auksinių ar sidabrinių grandinėlių, ant paprasto siūlo. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Senolių sentikių palikimas ne bergždžias, o prasmingas. Nuo mažų dienų vaikai mokomi kantrybės ir supratingumo. Gyvename blaiviai, esame optimistai. Nesimėtome tuščias žodžiais, neužgauliojame artimo. Nepasiduodame pagundoms. Jaunystėje ir mane velnias gundė. Atsilaikiau ir valio, esu tikras sentikis. Jeigu būsi karštai tikintis, tai niekada gyvenime ir nepasimesi. Niekada ir nepasiduosi. Nesakysi: op, viskas baigta… Sentikių religija – konkreti. Toks mūsų ir gyvenimas. Alkoholio nevartoju. Nerūkau. Nemeluoju. Prisiekiau prieš ikoną ir savo žodžio laikausi. Ir man nieko bijoti nereikia. Sąžinė švari. Vakare eidamas miegoti nesi garantuotas, kad atsikelsi, todėl turiu su savo šeimos nariais atsibučiuoti, atsiprašyti, jeigu įskaudinau per dieną, ir gauti iš jų atleidimą. Koks esu, toks ir mirsiu, – dėsto Fektistas Samuilovas, Kvedariškio bendruomenės buvusio vietinio dvasininko Ivonijaus Samuilovo sūnus.

Jiedu su žmona Marija poroje daugiau kaip pusę amžiaus. Sausio 10 dieną Fektistui Samuilovui – 87 metai. Visi bendruomenės sentikiai žino: jų Fektistas griežčiausiai laikosi pasninko. Pasninkauja po 6 savaites prieš Kalėdas, 6 savaites prieš Velykas. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį. Kvedariškio sentikiai nebadauja. Į kaimą užsuka net trys automobilinės parduotuvės. Antradienį – iš Biržų, trečiadienį – iš Skapiškio, penktadienį – iš Zarasų. Sentikiai neišlaidauja. Perka tik tai, kas būtina.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Marija Samuilova, Fektisto žmona: "Sveikatos nebeturime. Ne tik savo cerkvės Rokiškyje nebepasiekiame, bet ir kaimynų nebeaplankome. Bendraujame tik telefonu. Laukiame Naujųjų. Aplankys bendruomenės dvasininkas Aleksandras Kudrešovas. Atliksime išpažintį. Pagiedosime. Pas mus..." Reginos Vaičekonienės nuotr.

Marija Samuilova, Fektisto žmona: „Sveikatos nebeturime. Ne tik savo cerkvės Rokiškyje nebepasiekiame, bet ir kaimynų nebeaplankome. Bendraujame tik telefonu. Laukiame Naujųjų. Aplankys bendruomenės dvasininkas Aleksandras Kudrešovas. Atliksime išpažintį. Pagiedosime. Pas mus…“ Reginos Vaičekonienės nuotr.

Pirmąją Kalėdų dieną sentikis Fektistas Samuilovas „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo:

– Pasninkavau 6 savaites. Nei mėsiškų, nei pieniškų patiekalų nevalgiau. Ir nugalėjau frontą. Šiandien jau skanavau mėsos. Labai daug kartų medikai, pažįstami man kartoja: „Samuilovai, baik su tom savo kruopom. Jau ir mano motina maldauja: „Užteks. Užvalgyk, Dievas nebaus. Juk niekam blogo nedarai“. Jeigu vieną dieną, savaitę prapasninkauju, negi pasitrauksiu, – įsitikinęs sentikis Fektistas, vienintelis kaimo vyras. Kartą per metus, prieš Kalėdas, jaunas lietuvis kaimynas sentikiui apdailina barzdą.

Fektistas Samuilovas džiaugiasi: Biržuose jis retas svečias, bet žmonės jį gatvėje atpažįsta. Rodo: „Žiūrėkite, Fektistas eina“… Kas iš to sentikio įvaizdžio? Konkrečios pagalbos bendruomenei reikia.

– Kreipiausi į įvairias instancijas, kad padėtų mums atkurti cerkvę. Nenorime savo maldos namų prarasti. Niekas sentikių reikalų nesprendžia. Numiršta kas nors iš bendruomenės, lakstom lakstom. Neturime kur mirusiojo padėti, kaip garbingai pagal tradicijas pašarvoti, atsisveikinti. Turėtume užeigą, per šventes susiburtume, pabendrautume. Mintimis pasidalintume. Ir per šias Kalėdas tupime kaip vištos ant laktos savo, o ne maldos namuose. Iš Vilniaus šiais metais man atsiuntė cerkvės dokumentus. Kvedariškių sentikių bendruomenė įregistruota popieriuose. Mūsų bendruomenei priklauso ir Apaščios kaimo (Rokiškio raj.) sentikiai, bet kas iš to. Bendruomenės maldos namai avarinės būklės. O kiek čia sentikių buvo pašarvota, vaikučių pakrikštyta! Kai šilta, kūdikiai būdavo nardinami į Apaščios upės vandenį, o kai šalta – cerkvėje į kubilą. Kubilas tebestovi. Per šalčius iš Apaščios kibirais prisemdavo vandens su visais ledais, pripildavo į kubilą. Ledus išgraibo, išmeta. Šildyti vandens negalima. Į ledinį vandenį kūdikius nardindavo. Tris kartus. Su ranka burnytę, nosį, ausytes uždengia ir nardina. Kūdikis raudonas raudonas. Tai bent krikštas. Neprisimenu, kad kuris nors būtų susirgęs ir miręs, – prisimena Fektistas Samuilovas.

Fektistas, kaip ir kiti Kvedariškio sentikiai, su žmona Marija, artimaisiais ir sentikėmis kaimynėmis bendrauja rusiškai. Su lietuviais kalba lietuviškai.

Apfijos pyragai

Apfija Ivanova sėdi prie stalo ir valgo pietus. Buvo labai pasiilgusi rūgštynių sriubos. Rūgštynių sriuba ji pavaišino ir savo brangų svečią. Jaunėlį sūnų Vitalijų. Vitalijus atvyko iš Klaipėdos. Apfija užaugino tris sūnus. Michailas gyvena Šiauliuose, Valerijus – Radviliškyje. Labai kviečia sūnūs ir marčios pas juos ne tik pasisvečiuoti, bet ir pasibūti nors per žiemą, bet Apfijai savo namuose geriausia. Daug maloniau ne pačiai kieminėti, bet svetelių laukti. Vasario 15-ąją Apfijai Ivanovai bus 87 metai.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Apfija Ivanova, buvusi šauni kaimo šeimininkė, ir per šias Kalėdas iškepė šventinį pyragą. Su jaunėlio sūnaus klaipėdiečio Vitalijaus pagalba. Sūnus užminkė tešlą.  Reginos Vaičekonienės nuotr.

Apfija Ivanova, buvusi šauni kaimo šeimininkė, ir per šias Kalėdas iškepė šventinį pyragą. Su jaunėlio sūnaus klaipėdiečio Vitalijaus pagalba. Sūnus užminkė tešlą. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Fiodoriškyje gyveno mano proseneliai, seneliai, tėveliai. Kol jie gyvi buvo, galėjome  paklausinėti jų daugiau apie kaimo, giminės istoriją. Žioplai gyvenome. Kol buvome jauni, nei mums rūpėjo, nei reikėjo. O dabar senatvėje nežinome ką apie Fiodoriškį papasakoti, – apgailestauja namų šeimininkė.

Kalėdoms senoji Apfija kepė šventinius pyragus. Jos sūnus Vitalijus pusvalandį minkė tešlą. Kol pyragas kepė, šeimininkė nesitraukė nuo krosnies. Sėdėjo. Budėjo. Naminis pyragas gardus. Tokiais pyragais prieš daugelį metų per Kalėdas kvepėjo kiekvienas sentikių kiemas.

Apfiją Ivanovą labiausiai pradžiugino sūnaus Vitalijaus dovana. Rusiškas 2016-ųjų metų kalendorius. Jame visos religinės šventės.

– Kalėdų ir Naujųjų metų datos nesikeičia. Kitos religinės mūsų šventės – kilnojamos. Visų nebegaliu atsiminti. Pasižiūriu į kalendoriaus lapelį ir žinau, – džiaugiasi sentikė Apfija.

Kvedariškyje gimusiam ir augusiam, išsimokslinusiam klaipėdiečiui Apfijos Ivanovos sūnui Vitalijui irgi nesvetimi gimtojo kaimo sentikių rūpesčiai. Gaila nykstančios cerkvės, mirštančio sentikių kaimo. Vitalijaus įsitikinimu, cerkvės remontuoti jau nebeapsimoka. Verčiau šioje vietoje tokią pat pastatyti iš naujo.

– Klaipėdoje sentikių bendruomenė neseniai pasistatė naujus maldos namus. Bet bendruomenė gausi. Nuošalyje neliko, prie statybų finansiškai prisidėjo ir savivaldybė, – pasakojo Vitalijus Ivanovas.

Ksenijos gimtadienis

Sentikių Kalėdos visuomet sutampa su Ksenijos Samuilovos gimtadieniu. Šis – 81-asis. Ksenija vienintelė iš sentikių šventes pasitinka linksmoje ir gausioje kompanijoje. Sūnus Ivanas, anūkas Andrius su žmona Vaida, proanūkės Viktorija ir Gabrielė. Pasveikinti užbėgo ir kaimynas Mindaugas.

Anūkas Andrius dar prisimena, kokios smagios būdavo jo vaikystės Kalėdos, Velykos Kvedariškyje prieš penkiolika metų. Pas savo tėvus suvažiuodavo vaikai su savo atžalomis, Andriaus bendraamžiais. Visų susitikimo vieta būdavo prie Apfijos Ivanovos namų.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Ksenija Samuilova per Kalėdas švenčia gimtadienį. Svečių namuose netrūksta.

Ksenija Samuilova per Kalėdas švenčia gimtadienį. Svečių namuose netrūksta.

Sentikės Ksenijos namų duris iki šių dienų varsto jaunimas. Anūkai, proanūkiai. Ksenijos namuose kalbama net trimis kalbomis: rusiškai, lietuviškai, lenkiškai. Namų šeimininkė paiso sentikių tradicijų. Ji iki šiol tebesaugo dvasininko Ivonijaus Samuilovo dovanotą religinį kalendorių. Nors senas kalendorius, bet moteris puikiai atskaičiuoja metus ir šventes. Nuo pasaulio susikūrimo, nuo Adomo, skaičiuoti jai įdomiau. Ksenija Samuilova laukia 7524-ųjų. Prieš Naujuosius Ksenija iškūrens savo pirtį.

Ksenija tvirtina: savo kaimą sentikiai irgi vadina senoviškai. Ne Kvedariškiu, bet Fiodoriškiu. Pasakojama, jog kaimas pavadintas pirmojo čia įsikūrusio ruso sentikio Fiodoro garbei.

 Į pirtelę pas Antaniną

Image may be NSFW.
Clik here to view.
. Kūčių vakarą Antaninos Stepanovienės pirtelė buvo iškūrenta. Svečiai į ją pramynė taką. Reginos Vaičekonienės nuotr.

. Kūčių vakarą Antaninos Stepanovienės pirtelė buvo iškūrenta. Svečiai į ją pramynė taką. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Į Kvedariškį prieš šventes kelią pravažinėjo Antaninos Stepanovienės vaikai, anūkai, proanūkiai. Kūčių vakarą. Tradiciškai, paskutinį kartą per metus, rūko pirties kaminėlis. Joje maudėsi ir krykštavo vaikai, moterys, vyrai. Tai byloja į pirtį išmintas takelis. Pirtelė jauki. Namų šeimininkė Antanina šiai progai suriša daug įvairiausių vantų. Jos kaimynai Tatjana ir Genadijus priskina ir į kiemą prineša ąžuolo, beržų, liepžiedžių, pušies šakų.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Antanina Stepanovienė pirmąją Kalėdų dieną. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Antanina Stepanovienė pirmąją Kalėdų dieną. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Atvažiuokit, išbandysite visus rusiškos pirties malonumus. Žodžiais to nenupasakosime, reikia pačiai pajusti, – tikina Antaninos viešnia, jos kaimynė Tatjana.

Ji į Kvedariškį atsikrausčiusi iš Klaipėdos prieš keliolika metų. Moteris giria savo kaimynus sentikius, ypač Antaniną Stepanovienę. Už  darbštumą, svetingumą, vaišingumą, smagumą.

– Nebeišgirsi, kaip mes šį Kalėdų vakarą rusiškai šoksim ir dainuosim, – atsisveikindama sako Tatjana.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Ilgaamžių ilgaamžei biržietei –106 metai

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Biržietė Petronėlė Juknienė sausio 10 dieną atšventė 106-ąjį gimtadienį. Ji nesiskiria su angelu. Šimtojo jubiliejaus proga angelą padovanojo tuometinė Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Biržietė Petronėlė Juknienė sausio 10 dieną atšventė 106-ąjį gimtadienį. Ji nesiskiria su angelu. Šimtojo jubiliejaus proga angelą padovanojo tuometinė Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Regina VAIČEKONIENĖ

Sausio 10 d. biržietė Petronėlė Juknienė sumušė Biržų krašto šimtamečių rekordą. Sulaukė savo 106-ojo gimtadienio. Biržų mieste ir rajone Petronėlės rekordo siekia 8 šimtamečiai.

Ilgaamžių ilgaamžės Petronėlės Juknienės senatvės dienos bėga dukters Eugenijos ir žento Liucijaus Baniulių šeimoje.

– Mamutės gimtadienį paminėjome artimųjų rate. Mamutę pakėlėme iš patalo, pasisodinome į vežimėlį ir atsivežėme prie šventinio stalo. Jos nuotaika buvo puiki, atmintis gera. Dar ir uždainavo, – „Biržiečių žodžiui“ pasakojo senolės dukra Eugenija.

„Biržiečių žodis“ plačiau apie šimtametę pasakojo praėjusių metų sausio pradžioje. Pasak Petronėlės Juknienės dukters Eugenijos, per metus ilgaamžės sveikata nesušlubavo. Stabili. Pasitaiko dienų, kai 106 sulaukusiai senolei užlūžta atmintis. Ji painioja dukterų vardus. Savo globėją dukterį Eugeniją, su kuria praleidžia daugiausia laiko, vadina motinėle. Išimtis viena: žentus atpažįsta, jų vardus prisimena. Biržų socialinių paslaugų centras tęsia Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą. Slaugytojų brigada šimtametę lanko, dukrai padeda rūpintis motinos sveikata ir priežiūra. Kelioms valandoms užsuka ir lankomosios priežiūros darbuotoja. Ilgaamžė dėmesį mėgsta. Kartais dar ir savo dukters Eugenijos prašo „pakasyti nugarytę“. Senolė reikli tvarkai ir švarai. Ir jos apetitas nesumažėjo. Valgo tik trintą maistą. Jai patinka gurkšnoti arbatą. Kai puodelis tuščias, tuoj kviečia dukterį, kad vėl jį pripildytų.

Ilgaamžė artimųjų padedama prieš šešerius metus per savo šimtąjį jubiliejų dar aplankė ir pasimeldė katalikų bažnyčioje. Po to šventę pratęsė kavinėje. Iki 103 metų vaikštinėdavo po kambarį. 103 metų sulaukusi gydėsi ir Biržų ligoninėje. Atlaikė narkozę ir operaciją.

– Gal ji mums iškrės tokią štuką – migs ramiai ir užmigs, – svarsto dukra Eugenija.

„Biržiečių žodžio“ žiniomis, 106 metų biržietė Petronėlė sumušė visus Biržų krašto ilgaamžių rekordus. Biržų rajone šiuo metu gyvena 8 ilgaamžiai, sulaukę šimto ir daugiau metų. Septynios moterys ir vienas vyras. Nuo 2005 iki 2015-ųjų metų sausio 1 d. šimtamečius garbingo jubiliejaus proga lankydavo ir sveikindavo SODROS darbuotojai. Per 10 metų pasveikinti 23 šimtamečiai biržiečiai, Biržų miesto ir kaimo gyventojai. Nuo 2015-ųjų sausio šimtamečių pagerbimas – jų artimųjų,  rajono valdžios bei vietos bendruomenių reikalas.

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Artūras: „Įkritau Dievui į delną ir atsispyriau“

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Editos Mikelionienės nuotr.

Editos Mikelionienės nuotr.

Edita MIKELIONIENĖ

Trisdešimt dvejų Artūras Čerkašinas į Biržus atvažiavo prieš tris mėnesius. Padirbėti Vaikų dienos centre jį pakvietė pastorius Linas Šnaras. Artūrą Dienos centro darbuotojai vadina stebuklu, jo iš akių nepaleidžia vaikai. Sunku patikėti, jog dar prieš kelerius metus Artūras ieškojo dugno, į kurį galėtų atsispirti ir išsivaduoti iš priklausomybių liūno. Pasakodamas apie savo gyvenimą Artūras graudinasi ir tikina: netiesa, kad vyrai neverkia. Ir dar kaip žliumbia…

 Artūras – Dienos centro sėkmė

Dienos centro vadovė Vera Šnarienė, darbuotoja Rūta Berlinskienė Artūru negali atsidžiaugti. Kaip medus prie jo limpa vaikai, paguodos ir patarimo į jį kreipiasi tėvai, kaip į viltį, jog galima išsikapstyti iš sunkiausių būsenų, į jį žvelgia tos vilties netenkantieji. Artūras atviras, dėmesingas, jautrus, kuklus, labai mėgsta dovanoti dovanas: iš savo algos nupirko vaikams žaidimą, pasiūlė aplankyti Dienos centrą lankančio vaiko šeimoje gimusį naujagimį taip labai pradžiugindamas sunkiai besiverčiančią mamą… „Artūro pasirodymas Dienos centre – tikra sėkmė“, – sakė Rūta Berlinskienė.

 Vaikystė: į neviltį

Ketvirtadienio rytą Dienos centre laukdamas vaikų Artūras su pagalbininkais sukosi virtuvėje. Pietaus 35 vaikai, todėl ir sriubos puodas, ir salotų dubuo turi būti didelis, ir bulvių nemažai reikia nuskusti. O po to – ant kalniuko. Nesvarbu, kad spaudžia tikras žiemos šaltis, svarbu pasirūpinti, kad vaikai būtų tinkamai apsirengę.

Kol burbuliuoja puodai, prisėdame su Artūru išgerti arbatos ir pasikalbėti.

– Esu vilnietis, rusas. Kalbėti lietuviškai mokausi ir dabar iš vaikų, o prieš porą metų temokėjau vos kelis žodžius, – šypsosi Artūras.

Tuo sunku patikėti, nes Artūras lietuviškus žodžius beria su vos juntamu akcentu.

Ir kas tikrą vilnietį, sostinėje pragyvenusį 28 metus, atvijo į Biržus? Artūras pasakoti pradeda iš toli.

Jo vaikystės pradžia – normalioje mamos ir patėvio šeimoje. Nors mama stengėsi gyventi tinkamai, jai nelabai sekėsi. Šeimoje kildavo barniai, mama mėgo išgerti. Dėmesio, apie kurį svajojo, Artūras iš mamos nesulaukdavo, ji neišklausydavo jo, nepaklausdavo, apie ką jis svajoja. Prieš 22 metus, kai Artūrui buvo vos dešimt, per Naujuosius metus jo mamą nužudė. Patėvis pasuko savais keliais. Artūras neteko ir šeimos, ir namų teko kraustytis pas močiutę. Vaikas jautėsi tarsi slystų žemė iš po kojų, žlugo visos jo viltys, liko tik pyktis ir noras keršyti.

Netoli Artūro ir jo mamos namų gyveno jo tikrasis tėvas. Tačiau santykiai su juo nesiklostė. Nerado Artūras užuovėjos ir močiutės namuose. Namuose nuolat kildavo nesutarimai tarp giminaičių, trūko pinigų, Artūras neturėjo savo kambario. Bet svarbiausia – niekam nebuvo įdomu, apie ką Artūras svajoja, kaip jaučiasi, ko gyvenime siekia.

– Pasidariau uždaras, pradėjau gyventi gatvės gyvenimą. Gatvėje visi buvo linksmi. Juokiausi ir aš, nors viduje verkiau, gailėjau savęs. Gatvėje visi buvo panašūs į mane, todėl ten jaučiausi saugiau. Grįžęs namo, vėl pamatydavau portretus, kurie priminė tragediją, skaudino. Namai man priminė laidojimo biurą, – pasakojo Artūras.

Dugno paieškos

Anot Artūro, gatvėje paslysti ir įklimpti į priklausomybes labai lengva.

– Pradėjau meluoti, bartis su močiute. Man trūko vyriško, tėviško peties, bet ryšio su tėvu tuomet neradau. Pykau, kodėl nužudė mano mamą, stengiausi pabėgti nuo problemų. Atleisti, mylėti nemokėjau, jutau tik norą keršyti. Norėdamas pyktį nuslopinti, įnikau į alkoholį, narkotikus, – prisimindamas praeitį graudinosi Artūras.

Daug, gal dešimt metų, anot Artūro, jis kapstėsi liūne niekaip nerasdamas dugno, nuo kurio galėtų atsispirti. Aplinkui buvo tas pats miestas, tie patys konteineriai, kuriuose ieškojo maisto, tos pačios laiptinės, kuriose teko nakvoti, tie patys draugai. Močiutė išvarė iš namų. Užklupo sunki liga, teko operuotis, o medikai viltingų prognozių neteikė.

– Jaučiausi pavojingas, nepilnavertis, invalidas. Nenorėjau grįžti į savo miestą, tik neturėjau kur eiti. Tąkart man padėjo žmonės, kurių tada nepažinojau. Jie sakė, kad esu brangus, svarbus. Sukalbėjau trumpą atgailos maldą. Bet… Vieną kartą perdozavau ir, galima sakyti, miriau. Labai išsigandau. Išvažiavau į Kėdainių rajone esantį reabilitacijos centrą, – pasakojo Artūras.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Editos Mikelionienės nuotr.

Editos Mikelionienės nuotr.

Pataikė Dievui į delnus

Reabilitacijos centre Artūras pirmą kartą išgirdo jį šaukiant vardu, o ne pravardėmis, ten išgirdo klausimus: kaip jautiesi, kokių turi planų ateityje…

– Įkritau Dievui į delną ir atsispyriau. Dievas mane pradėjo traukti iš liūno, – sako Artūras.

Po metų reabilitacijos centre jis liko jame dirbti savanoriu. Pabaigė vidurinę mokyklą. Beje, lietuvišką. Suprasti, ką kalba mokytojai, buvo sunku. Ypač per biologijos pamoką. Bet lietuvių kalba darėsi vis lengvesnė ir suprantamesnė. Po to Artūras mokėsi siuvimo kursuose, išvyko į Ukrainą, Biblijos koledžą… Tačiau savanorio darbo reabilitacijos centre nemetė, traukė savo likimo brolius iš liūno, dalijosi savo patirtimi ir emocijomis. Kai būdavo sunku, atsimindavo eilutę iš Biblijos: „Našlių ir našlaičių aš nepaliksiu…“

– Savanoriaudamas važinėjau į kalėjimus. Keista būdavo: pirma buvau vienoje pusėje, o dabar – kitoje. Bet labiausia norėjau dirbti su vaikais. Tam reikėjo išsilavinimo. Įstojau į Kauno karaliaus Mindaugo profesinę mokyklą ir įgijau socialinio darbuotojo profesiją. Norėjau dirbti krikščionių organizacijoje, todėl nusprendžiau palikti reabilitacijos centrą, – pasakoja Artūras.

Biržietiški diplomai

Artūras persikėlė dirbti į Jonavos vaikų dienos centrą, dirbo savanoriu vaikų vasaros stovyklose, ten susipažino su Dienos centro vaikais ir darbuotojais iš Biržų.

– Kai pastorius Šnaras paskambino ir pasiūlė vykti į Biržus, supratau: turiu keliauti. Mane priglaudė Veros ir Lino šeima, – pasakoja Artūras.

Artūrui čia viskas patinka: ir darbas, ir vaikai, ir Biržų miestas.

– Man, nuo Vilniaus asfalto, Biržai labai gražūs: ir upės ir ežeras. Man patinka pabūti prie ežero vienam, – sako vyras.

Dabar Artūro gyvenimas eina vis šviesyn: sušilo santykiai tarp jo ir tėvo. Vyras lanko tėvą kartą per mėnesį, bendrauja su jo šeima ir sese Veronika. Prieš mirtį su Artūru susitaikė ir jo močiutė. Močiutės netektį Artūrui padėjo išgyventi naujoji jo bičiulių ir bendradarbių šeima Biržuose.

Artūras prisipažįsta: kažin, ar jam pavyks pasiekti dar kažkokių mokslų, nors to ir labai nori. Tačiau kiekvieno vaiko raštelis, skirtas jam su meile, tarsi priedas prie diplomo.

Kodėl vieniems pavyksta, o kitiems – ne?

Ne kiekvienam pavyksta išbristi iš baisaus gyvenimo liūno. Kodėl vienam laimė nusišypso, o kitam – ne?

– Čia kaip su tėvais ir vaikais: kai vaikai tėvus palieka, tėvai jiems nebegali padėti. Kai tu palieki Dievą, jis tau irgi nebegali padėti, – sako Artūras. – Naktimis verkdavau, norėjau išsigelbėti, bet nebuvo dugno. Ir tegu žmonės nemano, kad vyrai neverkia. Ir dar kaip žliumbia…

Kiekviename mūsų – socialinis darbuotojas

Artūras tikras: kiekviename vaike glūdi talentas.

– Man patinka kurti kažką natūralaus, paprasto. Maži vaikai, kurie dar kvepia Dievu, tave priverčia atrasti jų talentus, – šypsosi Artūras.

Vyras kartu su jais žaidžia, čiuožia, dūksta, bendrauja, šoka. Leidžia sau pasijusti paaugliu vien tam, kad tik atvertų vaiką, kad tik padėtų jam atsiskleisti. Nes yra tėvų, kurie vaikais, jų talentais nepasidžiaugia. Vaikai užsidaro, nes stengiasi paslėpti gėdą, kad jo namuose girtaujama, kad jo namai griūna. Tą Artūras žino iš savo patirties. Todėl į Dienos centrą jis ateina ir savaitgalį, bendrauja su jaunimu ir vaikais. Arba susirenka Lino ir Veros namuose. Artūras šypsosi: Lino ir Veros namai – Dienos centro tęsinys. Todėl ir savo asmeninio gyvenimo kūrimą Artūras atideda ateičiai: jis dar mokosi gražios šeimos modelio.

– Kiekvienas žmogus, kuris nori padėti kitam ne tik per Kalėdas, bet visada, yra socialinis darbuotojas. Mes visi turėtume jais būti, – įsitikinęs Artūras.

„Biržiečių žodis“

Editos Mikelionienės nuotr.

selonija.lt


Dalios Kutraitės kelias į namus: gal nebebūsiu „čeburaška“…

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Ramūno Adžgausko nuotr.

Ramūno Adžgausko nuotr.

Edita LANSBERGIENĖ

Į senelių žemę su gyvais Laisvės dienos įspūdžiais

Laisvės dienos 25-metis kiekvienam iš mūsų buvo lyg lakmuso popierėlis: ką mums reiškia ši diena, kokias emocijas sukelia vėl priminti tragiškosios nakties įvykiai? Kiek laisvi esame? Ar mokame džiaugtis ir vertinti 1991 metų sausio 13-ąją petys petin stojusios tautos apgintą Laisvę?..

Ir gal tikrai ne atsitiktinai būtent minint Laisvės dienos 25-metį kelias į Biržus parvedė žurnalistę Dalią Kutraitę-Giedraitienę, parvedė į senelių, mokytojų Jurgio ir Aleksandros Kutrų, bei tėvelio Vito miestą. Biržiečiams žurnalistė atvežė ne tik savo knygą „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“, ji atvežė ir gyvą, viltingą sostinėje švenčiamos Laisvės dienos įspūdį. Anot Dalios Kutraitės, būtent šiais metais ši diena prisipildė džiaugsmingo šurmulio, Vilnius buvo pilnas besidžiaugiančių žmonių, nuoširdžiai sveikinančių vienas kitą su pergale, su Laisve. Džiugino daugybė jaunų veidų, šeimų su vaikučiais., Vadinasi, ši diena tapo Laisvės švente ir tiems, kurie patys tragiškų Sausio 13-osios įvykių net negali prisiminti, kurie tai žino iš tėvų, senelių pasakojimų, tačiau suvokia šią dieną ir priima ją kaip mūsų visų Laisvės šventę.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Dalia Kutraitė biržiečiams pristatė savo knygą  „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“.

Dalia Kutraitė biržiečiams pristatė savo knygą „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“.

Šių gražių šventės įspūdžių pakylėta D. Kutraitė per patį vidurdienį kartu su vyru atvažiavo į Biržus. Jų automobilis riedėjo pagrindine, Vytauto, gatve – pro „Saulės“ gimnaziją, kur ne tik B. Brazdžionį, B. Krivicką, M. Indriliūną, E. Matuzevičių poetų keliu eiti pastūmėjo jos senelis, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ilgametis gimnazijos vicedirektorius, Jurgis Kutra, tačiau jis buvo ir vienas iš šio gimnazijos pastato statybos iniciatorių… Važiuojant toliau, toje pačioje Vytauto gatvės pusėje, žurnalistės akys surado medinį namą, paženklintą 55-uoju numeriu, šiandien turintį nežinia kiek šeimininkų, tad visai nepatrauklų, liūdną, pažymėtą ryškiu lėto nykimo antspaudu. O bent jau prieš 8 dešimtmečius šis namas traukė praeivių žvilgsnį, nes čia gyveno mokytojų Jurgio ir Aleksandros Kutrų šeima… Šiame name gimė ir augo Dalios tėvelis Vitas.

Močiutės Aleksandros skrybėlės ir tragiška šeimos istorija muziejuje

Kelias vedė toliau Vytauto gatve, iki galo, kol priešais atsivėrė Biržų evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje Vitas Kutra turėjo būti krikštytas, ir nuvinguriavo iki Biržų pilies, kuri, jautė Dalios širdis, turėjusi būti labai svarbi vieta jos seneliams. Užėjus į muziejų, įsišnekus prie arbatos puodelio su muziejaus žmonėmis, D. Kutraitės nuojauta pasitvirtino… Taip, pilies kieme tarpukariu buvęs gražus parkas, stovėjęs vasaros teatras: čia vaidinimus rodydavo „Mūzos“ draugija, kurios aktyvus narys buvo Jurgis Kutra. Pilies parkas buvo viena mėgstamiausių biržiečių pasivaikščiojimų vietų, kur miestiečiai sekmadieniais rinkdavosi po mišių ir pamaldų visose bažnyčiose tiesiog „paspaceruoti“, pabendrauti, pasiklausyti Biržų ugniagesių orkestro atliekamų melodijų. Kur, jei ne čia, elegantiškoji Dalios močiutė Aleksandra galėjo pademonstruoti savo ekstravagantiškas skrybėlaites (vėliau Dalia savo įdomiu skrybėliuku pasidabinusios močiutės nuotrauką atrado muziejaus ekspozicijoje). Atrodo, kad močiutė turėjo ir pakankamai šelmiškumo, nes niekada jos nemačiusiai anūkei paliko nepaprastą dovaną – polinkį nešioti įdomias, neįprastas kepures ir skrybėlaites…

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Dalios tėtis Vitas Kutra Vasiljevsko gyvenvietėje Irkutsko srityje.

Dalios tėtis Vitas Kutra Vasiljevsko gyvenvietėje Irkutsko srityje.

Kutraitė muziejuje atrado ir daugiau savo senelių pėdsakų, surado ir pati save, kaip nenutrūkstamos šeimos istorijos tąsą… Muziejaus darbuotojams atnaujinant sovietinio laikmečio ekspoziciją, žurnalistė pasidalino ir savo šeimos, praėjusios Sibiro gulagus, fotografijomis. Į Lietuvą negrįžo nei Dalios seneliai, savo tragišką lemtį pasitikę atskirti vienas nuo kito, nei teta Dalia, kurios vardu savo bedalės sesers atminimui Vitas Kutra bus pavadinęs Sibire gimusią savo dukrą…

Image may be NSFW.
Clik here to view.
3 metukų Dalia Kutraitė Sibire, Vasiljevsko gyvenvietėje. Šios vietos ji niekaip negali vadinti nei gimtine, nei tėviške...

3 metukų Dalia Kutraitė Sibire, Vasiljevsko gyvenvietėje. Šios vietos ji niekaip negali vadinti nei gimtine, nei tėviške…

Dalios šeimos istoriją galima rasti ekspozicijoje įrengtame interaktyviame stale, kuriame atsiveria didžiulis SSSR žemėlapis su biržiečių šeimų tremties vietas žyminčiomis vėliavėlėmis, kurios plazda žymėdamos vienus baisiausių ir tragiškiausių mūsų tautos istorijos puslapių…

Vicedirektoriaus spinta

Į muziejų Dalia Kutraitė užsuko ne tik senelių paliktų pėdsakų ieškoti, bet ir pasitarti dėl galimybės kokiu nors būdu įamžinti šviesų senelio atminimą. Pokalbyje gimusios idėjos toliau vedė į Biržų „Saulės“ gimnaziją, kur D. Kutraitė su direktoriumi D. Korsaku aptarė mintį, kad pasitinkant gimnazijos jubiliejų būtų labai prasminga ant pastato fasado atidengti atminimo lentą gimnazijos statytojų organizaciniam komitetui, tarp kurių buvo ir vicedirektorius Jurgis Kutra. Žurnalistė direktoriui perdavė dovaną – savo knygą, skirtą gimnazijos bibliotekai, kad ji būtų pasiekiama ir gimnazistams, ir mokytojams. O direktorius D. Kutraitę pakvietė darsyk atvykti į gimnaziją ir šią knygą pristatyti gimnazijos bendruomenei.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
"Saulės" gimnazijos direktorius parodė gimnazijoje saugomą vicedirektoriaus Jurgio Kutros spintą

„Saulės“ gimnazijos direktorius parodė gimnazijoje saugomą vicedirektoriaus Jurgio Kutros spintą

Bet pats didžiausiais netikėtumas ir maloniausia staigmena buvo, kada direktorius D. Korsakas pasakė, jog gimnazijoje iki šiol tebėra vicedirektoriaus spinta… Žinant, kad J. Kutra buvo ilgiausiai šias pareigas ėjęs ir paskutinis, kuris buvo gimnazijoje šitaip tituluojamas (sovietmečiu šią pareigybę keitė direktoriaus pavaduotojas), beveik nekyla abejonių, jog ši spinta buvo Dalios senelio kabineto baldas. Dabar stovinti gimnazijos muziejaus prieigose, glaudžianti sportininkų iškovotas taures, atnaujinant muziejų ji turėtų tapti vienu svarbesnių akcentų, atveriančių gimnazijos vicedirektoriaus gyvenimo istoriją…

Gal nebebūsiu „čeburaška“…

Nemanau, kad pavadinusi šį pasakojimą „Dalios Kutraitės kelias į namus…“ elgiuosi akiplėšiškai… Vakare susirinkusiems biržiečiams pristatydama savo knygą žurnalistė sakė: jaučiausi visą laiką kaip tas animacinio filmuko „čeburaška“: nežinau, iš kur aš, kur mano gimtinė, niekada nemačiau ir nepažinau senelių… Tačiau kuo daugiau sužinau apie savo senelius ir kuo labiau juos atrandu, tuo daugiau suvokiu, kiek daug jie man davė, kiek daug paliko… Senelio Jurgio palikimas – jai nubrėžtas gyvenimo kelias – žurnalistika, pedagoginiai gebėjimai (netgi svajonė būti aktore…), bendravimo su žmonėmis džiaugsmas. O ir močiutė Aleksandra perdavė ne tik eleganciją ir polinkį nešioti keistas skrybėles… Tą vakarą Dalia sužinojo iš buvusios mokinės, kokia nepaprastai gera ir mokinių mylima buvo mokytoja Aleksandra Kutrienė…

„Tai gal jau nebebūsiu „čeburaška“… sakysiu – esu iš Biržų“…

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Darius Genys: „Lietuviai kuklūs, apie patriotiškumą nekalba“

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos sausio 17-ąją minėjo 25-erių metų gyvavimo sukaktį. Šia proga kalbinome karį savanorį Darių Genį. Būdamas savanoriu jis dalyvavo trijose misijose Kosove ir Afganistane.

Kada sau pasakėte: būsiu karys?

Kaip ir visi vaikai, svajojau būti kariu. Juk būdavo taip: pamatai filmą apie karą ir pats kardą pasidarai. Nuo vaikystės svajonė apsirengti kario uniformą tik augo. Baigęs mokyklą, metus tarnavau privalomoje karo tarnyboje Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo motodesantinio pėstininkų bataliono II kuopoje Panevėžyje. Po kariuomenės įsisukau į darbus, bet vis prisimindavau kario uniformą. Į savanorius prisiruošiau tik 2001 metais. Galiu patikinti: savanoriu tapau ne dėl pinigų ir iki šiol savanorių pajėgose esu ne dėl pinigų. Visi lietuviai yra kuklūs, todėl nemėgsta kalbėti apie patriotiškumą. Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnauti gali visi pilnametystės sulaukę jaunuoliai, kurie praeina medikų patikrą. Po to – trijų savaičių mokymai.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
pratybos

Kokia savanorio kasdienybė?

Vieną ar du kartus per mėnesį kariai savanoriai pakviečiami dalyvauti mokymuose, tačiau patys sprendžia, vykti į juos ar ne. Mokymai labai įdomūs: vyksta šaudymo, lauko pratybos. Šaudymo pratybose paprastai modeliuojamos situacijos. Lauko pratybų metu esame patruliavę ir po Biržų rajoną. Žmonės į mus labai įdomiai reagavo: ir džiaugėsi, ir gailėjo. Kartą pratybos vyko Ignalinoje. Per šaltį turėjome nakvoti miške. Viena močiutė mūsų labai gailėjo, siūlė išvirti ir atnešti arbatos. Kariai savanoriai rengia susitikimus su jaunimu, bendradarbiauja su jaunaisiais šauliais.

Ar jaunimas, jūsų nuomone, eitų ginti tėvynės?

Manau, kad apie patriotiškumą mokyklose reikėjo pradėti kalbėti truputį anksčiau. Jaunieji šauliai aktyvūs, noriai mokosi, viskuo domisi. Rengiame su jais susitikimus, bendradarbiaujame. Džiaugiuosi, kad mano sūnus prieš metus tapo jaunuoju šauliu. Beje, tapti šauliu jis nusprendė savarankiškai. Ir šiemet per Laisvės gynėjų dieną dalyvavo bėgimuose Vilniuje ir Biržuose.

Skatintumėte jį tarnauti kariuomenėje?

Kariuomenės mūsų jaunuoliams labai reikia. Jie išmoksta planuoti savo laiką, jausti pagarbą vyresniam ir net išmoksta pasikloti lovą. Tą žinau iš savo patirties. Kai grįžau ir privalomosios karo tarnybos, mama stebėjosi, jog tapau tvarkingesnis, pamėgau viską daryti laiku. Aš – už šauktinių kariuomenę, kurioje jaunuoliai atitrūks nuo mamos ir tėčio, išmoks mąstyti ir sprendimus priimti savarankiškai. Kiekvienas turi atlikti pareigą tėvynei.

O kaip jūsų karinę savanorystę vertina namiškiai? Juk savaitgaliai – ne namuose?

Iš pradžių namiškiams savaitgaliais manęs trūkdavo, bet jau dešimt metų kai su tuo susitaikė ir pritaria.

O jums pačiam nepabosta pratyboms važinėti į Pasvalį. Juk kuopos Biržuose nėra?

Kai tapau kariu savanoriu, kuopa Biržuose buvo, tačiau po to įvyko reorganizacija. Manau, jei kuopa vėl susikurtų Biržuose, atsirastų nemažai savanorių. Pasvalyje jų dabar apie 20. Iš viso kuopoje kairų savanorių – apie 60. Kaskart skaičius keičiasi, nes vienas kitas per mėnesį ateina. Kelionė į Pasvalį biržiečiams savanoriams – ne problema. Reikėtų, važiuotume ir į Panevėžį. Kažkada net kunigas Rimas Mikalauskas sakė, kad norėtų tapti savanoriu, nes iki aktyvaus rezervo amžiaus, 55 metų, ne tiek daug jam ir liko. Norėtų suspėti.

Beje, kokių specialybių žmonių yra jūsų kuopoje?

Įvairiausių specialybių: apsaugininkai, studentai, mokyklos darbuotojai, turizmo agentė, mokytoja ir t. t.

O kiek tarnauja moterų?

Mūsų kuopoje gal dešimt merginų.

Jūsų kuopos vadas biržietis Modestas Lapienis užsiminė, jog esate buvęs misijose. Kur?

2005 metais buvau misijoje Kosove, o 2006 ir 2011–2012 metais – Afganistane.

Kaip į jus reaguodavo vietiniai tų šalių gyventojai?

Kosove lietuvius vertino. Vietiniai gyventojai sakydavo „Lithuania“ ir rodydavo į viršų nykštį. Gerai mus vertino ir Afganistano žmonės. Vaikai pribėgdavo ir prašydavo vaišių: obuolių, saldainių, o po to įsidrąsino prašyti pinigų. Pinigų mes jiems neduodavome. Fotografavau vaikų rankas ir prašiau atspėti, kokio tai amžiaus žmogaus rankos. Daugelis sakė, kad senelių, o tos rankos buvo vaikų: suskirdusios nuo šalčio ir darbo. Afganistane pirmą kartą pamačiau mokyklą lauke. Lenta buvo padaryta iš suodino medžio gabalo, ant kurios vaikai rašė kreida. Afganistane pirmą kartą pamačiau medinį plūgą, su kuriuo vietiniai arė žemę. Pasijutau kaip nuvykęs į praeitį.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

O ar teko patirti agresiją?

Prieš tai misijose buvę kariai buvo ir sužeisti, ir vienas jų žuvo. Kai misijoje buvau aš, buvo ramu. Mūsų pareiga buvo saugoti stovykloje gyvenančius ir dirbančius užsieniečius. Jie užsiėmė labdara, kitais humanitariniais darbais ir t. t. Reikėdavo juos lydėti konvojumi, patruliuoti pačioje stovykloje ir t. t. Stovykloje gyveno įvairių tautybių darbuotojai: iš Gruzijos, Ukrainos, Danijos, Amerikos, Japonijos, Lietuvos. Misijoje Afganistane pats pamačiau vietinių gyvenimą ir kartais jis ne toks, kaip parodoma žiniasklaidoje.

Kuo skyrėsi misijos Kosove ir Afganistane?

Afganistanas – didelė šalis. Vienoje jos dalyje šilta, kitoje – šalta. Afganistane neteko girdėti šūvių. Kosove – statesni kalnai. Kosove keliuose buvo įrengti kontrolės postai. Tikrindavome, ar vietiniai neveža ginklų, narkotikų. Kosove žmonės mėgdavo pašaudyti. Ypač per asmenines šventes. Bet lietuvius vertino, nors misijoje mūsų buvo nedaug.

Gal galėtumėte paminėti, kas buvo pirmieji savanoriai biržiečiai?

Kęstutis Krasauskas, Vaidas Šiaučiulis, kuris ir dabar dar tarnauja savanorių pajėgose. Beje, savanorė ir jo dukra. Vytautas Linkevičius… Manau, kad reikėtų atsiversti archyvą, surasti visus žmones pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos savanorius, kad jų pavardės nenugrimztų į užmarštį.

*

Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgos oficialiai įkurtos 1991 m. sausio 17 dieną. Tuo metu jos vadinosi Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Savanorių pajėgas sudaro kariai savanoriai ir profesinės karo tarnybos kariai. Pajėgose šiuo metu tarnauja 4500 karių savanorių ir apie 700 profesinės karo tarnybos karių. Visoje Lietuvoje yra šešios rinktinės.

Kalbėjosi Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Ginti, saugoti, padėti. Susipažinkime: Biržų rajono policijos komisariato Prevencijos poskyris

Image may be NSFW.
Clik here to view.
policija birzai

Ar pažįstate savo apylinkės inspektorių? Ar žinote, į ką galite kreiptis ištikus bėdai? Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos Prevencijos poskyrio pareigūnai – bene arčiausiai žmonių. Čia dirba aštuoni apylinkių inspektoriai, du nepilnamečių reikalų specialistai ir bendruomenės pareigūnas. Norėdami pristatyti šiuos pareigūnus rajono gyventojams, jų klausėme panašių dalykų: kiek laiko dirba policijoje, kokios yra liūdniausios ir gražiausios akimirkos darbe, ar pavyksta tarnybos problemų neparnešti į namus. Pristatome Biržų miesto apylinkės inspektorius.

Sandra TIMUKIENĖ, Prevencijos poskyrio viršininkė

Image may be NSFW.
Clik here to view.
policija-timukiene

Esu visiškas policijos vaikas. Tėtis dirbo policijoje. Baigdama mokyklą norėjau dirbti tik policijoje, bet tėtis išsigando: toks geras vaikas pražus policijoje, geriau bus pedagogas. Įstojau į pedagogiką ir vardan tėvų ją baigiau. Mano diplomą ir dabar saugo tėtis su mama. Nė vienos dienos nedirbau mokytoja, išskyrus praktiką, ir baigusi mokslus iš karto atėjau dirbti į Prevencijos poskyrį jaunesniąja specialiste ir čia tebedirbu iki šiol. Pradėjau dirbti su nepilnamečiais, čia jau dirbo Vita Andžienė, man atrodė, turinti didžiulę patirtį – net penkerius darbo metus. Mokiausi iš jos.

Pedagoginis išsilavinimas tikrai padėjo. Teisės aktai nuolat keičiasi, juos skaitai, išmoksti ir taikai, o mokėjimą bendrauti su žmonėmis davė pedagogikos studijos.

Prevencijos poskyryje be manęs dabar dirba vienuolika pareigūnų, 7 moterys ir 4 vyrai. Kažkada, prisimenu, net buvo apribojimai, kad į policijos mokslus priimdavo daugiau vyrų nei moterų. Dabar sistemoje to neliko. Manau, kad moterų ir vyrų pusiausvyra policijoje turi būti: juk yra moteriškas ir vyriškas požiūriai, kartais reikalingas vienas, kartais – kitas. Mes, moterys, jautriai žiūrime į tėvų santykius su vaikais, šeimų problemas, o kartais prireikia ir jėgos. Bet jėgą panaudoti yra paprasčiau, tik nežinai, kas duoda geresnius rezultatus. Kartais moteriška kantrybė, ilgiausi pokalbiai, mokėjimas klausyti, kalbėti, patarti duoda geresnių ilgalaikių rezultatų. Nemanau, kad biržiečiai skųstųsi, jog apylinkės inspektorėmis dirba moterys.

Sunkumai atsiranda tada, kai jauti, kad dirbi ne savo darbą, esi ne savo vietoje. Jei policijoje padirbai 3 metus ir atrodo, kad šis darbas ne tau, reikia išeiti. Mūsų poskyris yra brandus, didelės pareigūnų kaitos čia nėra, kolektyvas stabilus.

Policijos pareiga – ginti, saugoti, padėti. Šis šūkis labiausiai atitinka Prevencijos poskyrio pareigūnų darbo specifiką ir principus. Gaila, kad policijos galimybės padėti žmogui yra labai ribotos. Tarkim, nėra kur dėti žmogaus, kuriam reikia bent laikino būsto. Jis kreipiasi ir į socialinius darbuotojus, ir į policiją. Jei prisiimi daugiau atsakomybės, nei turėtum pagal savo pareigas, jei kartais pavyksta padėti iki galo, reikalavimai tau išauga – juk žmogui atrodo, kad taip ir turi būti ir kitu, ir trečiu atveju. Pakeisti pasaulio dirbant policijoje neįmanoma, bet mes galime prisidėti, kad jis būtų gražesnis.

Mano principas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Stengiuosi taip elgtis su visais: ir su kuriais dirbu, ir kurie patenka į mūsų komisariatą. Daugelio šeimų istorijas nagrinėjo mano tėtis, dirbdamas policijoje, jas perėmiau aš. Tad turime apie ką pakalbėti žmogiškai. Negaliu nei smerkti, nei teisti: gal žmonės paprasčiausiai nemoka kitaip gyventi.

Kad policijos nenešu namo – būtų netiesa. Namuose neaptarinėju konkrečių situacijų, bet vaikai, dukra ir sūnus, jaučia, kad mamai kažkas buvo ne taip. Esu įpratusi reikalauti tvarkos darbe, to reikalauju ir namuose. Pagaliau, vaikai ne šiltnamio sąlygomis auga: reikia paaiškinti, kas gali būti nutikti, kaip atpažinti, tarkim, patyčias. Bet jokiu būdu nesakau, kad policininkai savo vaikus moka puikiai auklėti.

Tel. +370 616 44817, sandra.timukiene@policija.lt

Edita RUDELIENĖ, tyrėja

Image may be NSFW.
Clik here to view.
policija-rudeliene

Biržų rajono policijos komisariate dirbu dvylika metų. Išsilavinimas – aukštasis, tuometinė Lietuvos žemės ūkio akademija. Tarnyboje ypač praverčia studijų metais laisvai pasirinktinės psichologijos, pedagogikos studijos – lengviau bendrauti su apylinkės žmonėmis.

Iš pradžių dirbau Parovėjos ir Nemunėlio Radviliškio apylinkių inspektore, jau penkti metai dirbu Biržų miesto centro apylinkėje. Daugelį savo apylinkės žmonių pažįstu – susitinkame įvairiose šventėse, saugios kaimynystės susitikimuose, nuolat bendrauju su miesto seniūnu Vytu Jarecku, socialinėmis darbuotojomis. Didžiausias mūsų rūpestis – socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai. Svarbiausia juos apsaugoti nuo smurto, sekti, kad gyvenimo sąlygos mažam žmogui būtų kuo palankesnės. Mano apylinkėje smurto artimoje aplinkoje atvejų mažiau, užtat daugiau smulkių vagysčių. Tad tiems, kurie nenori bendrauti su policija, pirmiausia patariu namų turtą drausti. Gatvėje sutikti žmonės sveikinasi ir tada, kai būnu be uniformos. Linksma būna, kai pagal pranešimą nuvažiuoju pas kokį neblaivų gyventoją, o jis džiaugiasi: mano inspektorė atvažiavo…

Mano apylinkės žmonės skambina dėl vieno ar kito patarimo, užeina. Nesunkiai randu kalbą su visais – manau, kad svarbiausia žmogų žmogum laikyti, kalbėti jam suprantama kalba ir bendravimo problemų bus mažiau. Kartais tik pasikalbėjęs gali išspręsti vieną ar kitą ginčą, o tokie atvejai jokiose suvestinėse ar ataskaitose neatsispindi. Svarbu, kad padėjau žmogui.

Mano apylinkės gyventojai drausmingi. Dažnas pats ateina su maišeliu, jei jam paskirtas areštas. Tenka tik palydėti iki areštinės.

Nemanau, kad darbas policijoje – ne moteriai. Ne vieną pažeidėją veikia vien policijos uniforma. Yra nemažai atvejų, kai reikia būtent policininkės moters, ypač – susikalbėti su psichikos ligoniais, girtais vyrais. Vyrai policininkai stipresni fiziškai, tačiau ne vienas pažeidėjas greičiau paklūsta moters pareigūnės žodžiui.

Sunkiausias atvejis, kurį prisimenu iš savo praktikos, buvo muštynės aerodrome miesto šventės metu. Mušėsi gal penkiolika jaunų vyrų, o mes su Mindaugu buvome tik dviese. Atrodė, kad ta pagalba, kurią iškviečiau per raciją, važiuoja valandas, nors atvažiavo per 3–4 minutes. Kai pamačiau, kad Mindaugą puola trise, griebiau bananą ir tvojau. Tai buvo tinkamas sprendimas: kažkas iš besimušančių suriko: „Policija muša bananais!“, ir smarkuoliai atšoko. Savo kolegos bėdoje niekada nepaliksiu, nors tokiose situacijose moteriai nėra lengva. Bet turi spręsti čia ir dabar.

Į namus policijos problemų stengiuosi nenešti. Nebent pasakau, kad esu pavargusi, o maniškiai, vyras ir dukra bei sūnus, žino, nuo ko pavargau. Gyvename kaime, jau antrą kadenciją esu seniūnaitė, nuolat bendrauju su savo kaimo žmonėmis, gerai žinau jų rūpesčius.

Tel. +370 616 44849,

edita.rudeliene@policija.lt

Vilma KAIRYTĖ, tyrėja

Image may be NSFW.
Clik here to view.
policija-kairytė

Policijoje – jau šešiolika metų. Baigusi vidurinę mokiausi Kauno policijos mokykloje, dvejus metus dirbau Pasvalyje, po to atvažiavau į Biržus. Dirbdama baigiau Mykolo Romerio universitetą, teisės ir policijos specialybę. Biržų rajone ilgiausiai dirbau Vabalninko seniūnijoje, spėjau susipažinti ir su globotinomis šeimomis, išmokti visų mūsų „draugų“ istorijas, atpažinti, kada jie seka pasakas, kada būna arti teisybės. Daug bendravome su socialinėmis darbuotojomis.

Biržų mieste (aptarnaujama teritorija – už Apaščios upės Vėjo gatvės link, Astravas) dirbu pirmi metai. Darbe kaip ir kiekvienam apylinkės inspektoriui daugiausia tenka bendrauti su girtuokliais, su socialinės rizikos šeimomis. Jau spėjau susipažinti su daugeliu savo apylinkės gyventojų. Ypač draugiški, paslaugūs Astravo gyventojai. Paskambina dažnai, o nuvykus ir obuoliais pavaišina. Vėjo gatvė irgi įdomi.

Per visus darbo metus nepastebėjau, kad žmonės ignoruotų moterį pareigūnę – dėl to niekada konfliktų neturėjau. Ir apie tai, kad galėčiau kitą darbą dirbti, niekada nepagalvojau.

Darbe vadovaujuosi principu: neturėti jokių išankstinių nuostatų.

Linksmesnius atvejus sunku prisiminti… Gal vieną šviežesnį papasakosiu. Nuvažiuojame per šventes pas vieną biržietį: susižeidęs, krauju apsitaškęs. Greitosios medikai atvažiavo, apžiūrėjo: reikia žaizdą siūti. Bet jiems nepavyko vyriškio išsivežti. Likome įkalbinėti mes su kolega. O vyriškis – tvarkingas, vis nori persirengti, kad kraujo dėmelių ant drabužių nebūtų, žinutes telefone reikia paskaityti. Kol skaito, vėl koks lašas vėl ant švaraus drabužio užkrenta. Ir vėl viskas iš pradžių…

O iš sudėtingesnių… Prietemoje važiavau pagal iškvietimą pas mano apylinkėje mirusį žmogų. Važiavau viena į atokų vienkiemį. Nuvažiavau, apeinu namus, niekur nieko nerandu. Apėjau kiemą, atidariau daržinės duris – iš ten išpuolė kačių pulkas. Kai pamačiau mirusįjį, iššokau atgal – tokio vaizdo iki tol neteko matyti, nes katės jau buvo spėjusios suniokoti dalį šeimininko veido. Lauke pakvėpavau, pakvėpavau ir sužinojusi, kad niekas man neatvažiuos pagelbėti, grįžau pati – juk reikėjo apžiūrėti lavoną. Apžiūrėjusi sulaukiau laidotuvių įmonės darbuotojų, kurie išsivežė mirusįjį. Bet po to visą savaitę nieko negalėjau į burną paimti.

Šeimoje esame du policininkai, ir man tai atrodo gerai. Nes šitaip lengviau vienam kitą suprasti. Darbas policijoje – specifinis, didžiulė psichologinė įtampa, o tokioje srityje nedirbantis žmogus šitų dalykų niekada nesupras. O jei ir parsivežame negerą nuotaiką, sūnelis greitai ją išsklaido.

Tel. +370 686 73699, vilma.kairyte@policija.lt

Žydrūnė MALINAUSKAITĖ, vyresnioji tyrėja

Image may be NSFW.
Clik here to view.
policija-zydrune

Mano apylinkė – Biržų miesto dalis už Agluonos upės Kęstučio g. link ir Respublikos g. Ligoninės link.

Policijoje šiemet bus dešimt metų. Pagal aukštojo mokslo diplomą – taikomoji ekologija – nedirbau nė dienos, nuo pat pradžių – policijoje, apylinkės inspektore. Pirmiausia – Vabalninke, dabar – Biržų mieste. Vabalninke nebuvo paprasta: čia gimiau ir augau, o savam krašte pranašu tikrai nebūsi: mano pažįstami, tėvų pažįstami, žmonės, tarp kurių augau, juos bausti, jiems moralizuoti yra sunku.

Ligoninės rajonas Biržuose ramus, Kęstučio gatvėje yra keletas namų, kurie visą laiką „verda“, o kituose žmonės gyvena ramiai, policijos pagalbos jiems nereikia.

Juokingiausia situacija: buvau iškviesta į šeimyninį konfliktą, tada dar nebuvo smurto artimoje aplinkoje įstatymo. Pasirodė, kad konflikto jokio nėra: vyriškis norėjo savo draugei pasipiršti apylinkės inspektorės akivaizdoje. Ir ant kelių atsiklaupė, ir žiedą bandė užmauti. Tas žiedas, tiesa, netiko. Pora taip ir nesusituokė, jų keliai išsiskyrė. Tad ir dalyvauti vestuvėse, nors buvau pakviesta liudininke, neteko….

Skaudžiausias atvejis buvo avarija. Gal todėl, kad tai buvo vienas iš pirmųjų eismo įvykių mano darbe. Vyras buvo paspaustas po mašina, jau miręs, o draugas šito niekaip negalėjo suvokti ir vis bandė jį pakelti, ragino eiti. Avarijos, ypač kai į jas patenka jauni žmonės, visada yra sunkūs atvejai.

Moteris policijoje – kartais yra geriau nei pareigūnas vyras. Ypač – jei smurtautojas vyras. Jį galima nukalbinti – gražiai pašnekėti. Pačios baisiausios „klientės“ – girtos moterys, prieš jas moterys policininkės bejėgės, nors ir pareigūnams vyrams nelengva. Jei važiuoji į jau žinomą agresyvią šeimą, stengiesi nevažiuoti viena arba nuvažiavusi kvietiesi pagalbą.

Mano darbo principas: elgtis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Visą gyvenimą policijoje juk nedirbsi. Ir labai nesinorėtų likti piktu policininku, kuris neteisingai žmones baudė. Svarbu išaiškinti žmogui, už ką jį baudi. Jei sugebi išaiškinti, išeidamas su protokolu rankose žmogus padėkoja. Ir gatvėje sveikinasi. Koks jis bebūtų, kaip jis gyvena – o gal kitaip paprasčiausiai nemoka, jo reikalas, su juo turi bendrauti kaip su sau lygiu. Beje, kartais jaučiuosi per jauna, per mažai patirties turinti, kad žmones galėčiau mokyti gyventi.

Ne visada policijos rūpesčiai palieka už namų sienų. Kartais po darbo ilgai galvoju, ką reikėjo daryti kitaip. Kartais darbą naktimis sapnuoju.

Tel. +370 616 46352, zydrune.malinauskaite@policija.lt

Pareigūnų pasakojimus užrašė Janina BAGDONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Ginti, saugoti, padėti. Susipažinkime: kaimo apylinkių inspektoriai

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.
polic

Tęsiame pažintį su Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos Prevencijos poskyrio pareigūnais. Į klausimus apie savo patirtį policijoje, liūdniausias ir gražiausias akimirkas darbe šįkart atsako kaimiškųjų seniūnijų apylinkių inspektoriai.

Asta PETRONYTĖ, tyrėja, Papilio seniūnijos inspektorė

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Janinos Bagdonienės nuotr.

Janinos Bagdonienės nuotr.

– Policijoje dirbu dvylika metų. Turiu pedagogo diplomą. Gal dirbti mokytoja ir būtų geriau, bet taip jau išėjo. O tarnyboje būna visko. Su Papilio krašto žmonėmis bendrauju labai daug. Jie nuolatos manęs ieško, skambina: patarimo, užuojautos, išsikalbėti. Vienas nori susitikti, kitas – pranešti apie kaimyną ar nelaimę. Daugiausia telefonu prašo pagalbos, pagalbos bet kokiu klausimu.

Smagu, kai žmogui gali padėti, išaiškinti, kai jis net gavęs baudą pasako ačiū. Bet padėti išeina ne visada. Kartais sutrukdo ir tai, kad mes, policininkai, daug jaunesni už pagalbos prašančius žmones, ypač kaimo apylinkių inspektoriai. Kaimas sensta labiau nei miestas. Štai į mane kreipiasi aštuoniasdešimtmetė močiutė: padaryk, kad mano sūnus negertų. O tas sūnus už mane daug vyresnis, kaip aš jį galiu pamokyti, kaip jį priversti negerti? Gaila tos mamos, kuri kasdien mato girtą sūnų, bet kaip jai padėti, nežinau: žmogus tik geria, nesmurtauja, o tokiu atveju jokių priemonių jam sudrausminti nėra.

Baisiausia, kai įvyksta žmogžudystė, kai reikia vienai važiuoti į įvykį ir nežinai, su kuo susidursi. Buvo atvejis, kai viena su trimis pijokais Papilio vidury stumdžiausi. Kviečiu pagalbą ir girdžiu – nėra kam atvažiuoti… Nėra tai nėra – įsiveikiau, sugrūdau aš juos į automobilį ir atsivežiau.

Bet tokie pasistumdymai būna retai – su savo apylinkės žmonėmis susikalbu. Esu įkyrus žmogus: jei turiu problemišką šeimą, važiuoju ir važiuoju, minu ir minu. Štai negalėjau gražiuoju įsiveikti su viena girtaujančia šeima. Teko paimti vaiką. Tėvai labai stengėsi pasitaisyti, gydėsi, tvarkėsi. Vaikas buvo grąžintas, o dabar tėveliai vėl vadžias atleidžia, ir vėl minam su vaiko teisių specialistėmis, socialinėmis darbuotojomis. Bendradarbiaujame su seniūnu, seniūnaičiais.

Tarnyboje vadovaujuosi nuostata: reikia. Jiems reikia mūsų, ir mums jų reikia.

O linksmesnių atvejų darbe nebūna daug… Kolegos vis primena, kaip budėjau Panevėžyje čempionato metu. Dirbome ekipaže su Panevėžio miesto viešosios policijos viršininku. Tuokart spėjome ir namo padegėją pagauti, ir plėšiką mieste surasti ir sulaikyti – pamačiau einantį šaligatviu panašų į ieškomąjį ir sulaikėme alaus bare. Nors tas budėjimas tikrai nebuvo lengvas.

Į namus tarnybos problemų stengiuosi nenešti. Namuose manęs laukia dešimtmetis sūnus ir tėtis. Sūnui nepatinka, kai aš naktimis dirbu. Jam tada tenka didelė atsakomybė: senelis jau nevaikšto, jis pasijunta atsakingas ir už jį, namus. Bet sūnus tikras šaunuolis.

Tel. +370 8 616 44929, asta.petronyte@policija.lt

 

Jolita SOROKAITĖ, tyrėja, Širvėnos seniūnijos inspektorė

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Janinos Bagdonienės nuotr.

Janinos Bagdonienės nuotr.

Policijoje dirbu nuo 2003 metų. Baigusi pirmą kursą Teisės ir policijos akademijoje turėjau metus atidirbti policijos sistemoje, tik tada galėjau stoti į antrą kursą. Deja, gimtosios Tauragės ir gretimų rajonų komisariatuose niekas nepriėmė vien todėl, kad esu moteris – stoti į antrą kursą negalėjau. Tad griebiausi mamos patarimo, kad būsiu gera mokytoja, įstojau į Šiaulių pedagoginį. Pedagoge nedirbau nė dienos. Ir nė vieną dieną nesakiau, kad geriau būčiau dirbusi pedagoge. Ir mano gimimo diena pagal horoskopą nulėmė dirbti policijoje. Aplinkybės atvedė į kitą Lietuvos kraštą, o spalio mėnesį jau bus trylika metų, kai dirbu čia. Dirbau patrulių grupėje, vėliau – apylinkės inspektore. Dirbdama nepastebėjau, kad kolegos ar kiti žmonės į moterį policininkę žiūrėtų kažkaip ypatingai.

Mano gyvenimo moto: už teisybę. Prieš pradėdama dirbti, buvau įsitikinusi, kad šioje sistemoje yra tik teisybė. Policija buvo mano svajonė ir tikslas. Dirbant ši iliuzija kiek aptrupėjo.

Patrule dirbti buvo paprasčiau ir aiškiau: surašai protokolą pažeidėjui, užfiksuoji eismo įvykį ir baigta. Dabar turiu didelę apylinkę. Galiu apvažiuoti, susipažinti su žmonėmis, pabendrauti. Nors nėra paprasta rasti kalbą su žmonėmis. Kai kas į policiją dar žiūri atsargiai. Labai pykstu, kai tėvai savo vaikus gąsdina policija: net policijoje nedirbdama negalėjau tokių nesąmonių klausyti. Esame prevencijos poskyris. Nesu nusiteikusi vien bausti, surašyti protokolus ir sudėti kuo daugiau pliusiukų. Pirmiausia noriu padėti žmonėms. Nuolat bendraujame su socialinėmis darbuotojomis, seniūne. Adresai jų ir mano darbe kartojasi: socialinės rizikos šeimos, vieniši žmonės, kuriems reikia pagalbos. Svarbiausia – padėti, kad istorijos tose pačiose šeimose nesikartotų. Būna, kad užtenka tik vieno susitikimo su policija, bet yra, kuriems padėti neįmanoma.

Turime būti ir geri psichologai – kartais privalai žmogaus istoriją išklausyti nuo gimimo, kad suprastum, kaip jam padėti.

Darbe man skaudžiausia, kai randu sergančius, alkanus vaikus purvinose lovytėse. Negaliu ramiai žiūrėti, ašarų tuoj akys pilnos, norisi nors kaip padėti. Sudėtingiausia – šeimose, kur abu tėvai girtauja. Prieš porą mėnesių pavyko padėti vienai šeimai: pagrasinę atimti vaikus tuo privertėme tėvus užsikoduoti nuo alkoholio. Džiaugiamės su socialine darbuotoja – švyti, blaivūs, tvarkingi tėvai, prižiūrėti vaikai. Ir sau kalame: tik nepamirškime, iki kurios dienos kodas galioja…

Stengiamės su Mindaugu savo problemų, neigiamų emocijų į namus nenešti, nes mūsų laukia dvi gražuolės, 4 ir 6 metų. Kai šeimoje du policininkai, nėra blogai: vienas kitam galime patarti, vienas kitą lengviau suprantame – juk sistemos virtuvę žinome tik mes patys ir į viešumą neisime pasakotis.

Tel. +370 616 46435, jolita.sorokaite@policija.lt

 

Deimantas PAVLAUSKAS, tyrėjas, Pabiržės ir Pačeriaukštės apylinkių inspektorius

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Janinos Bagdonienės nuotr.

Janinos Bagdonienės nuotr.

Policijoje stažas nuo nuo 2008 metų, apylinkės inspektoriumi – septinti metai. Metus dirbau patruliu, po to trumpai dirbau Širvėnos seniūnijoje, vėliau – Pabiržės, kiek vėliau prisidėjo ir Pačeriaukštė. Esu baigęs Panevėžio kolegiją, inžineriją, prieš tai dirbau sienos apsaugos tarnyboje, baigiau specialius sukarintus kursus.

Apylinkės inspektoriaus darbo sritis labai plati: ir patruliavimas, ir įvykių tyrimas, ir bendravimas su žmonėmis, ir nusikalstamų veikų užkardymas.

Su žmonėmis bendrauti nesudėtinga – bendrauju kaip su sau lygiais. Tarnyboje stengiuosi viską spręsti geruoju, su šypsena. Tik kartais tenka balsą pakelti, griežtesnį žodį pasakyti. Kai maloniai bendrauji su žmogumi – nuoširdesnį atsaką gauni. Policininkas neturi būti diktatorius. Šūkis „Ginti, saugoti, padėti“ svarbus ne tik prevencinio poskyrio pareigūnams. Visi mes ginam, saugom ir stengiamės padėti.

Linksmų dalykų tarnyboje būna mažai, kartais vienas kitas nesusipratimas. Štai kviečia kaimynė, kad nustatyčiau, ar kita kaimynė nebuvo nėščia, nes tarp moterų kažkoks konfliktas kilo, įtarimų atsirado. Paskutinis linksmesnis atvejis: gyventojai kreipėsi, kad vienas kaimo vaikas nenori skiepytis. Įdomiausia, kad kreipėsi ne mokytojas, ne medikas. Galėjau tik atsakyti, kad čia ne policijos reikalas.

Tarnyba neatbukina. Skaudžiausia būna mirtys. Ypač savižudybės. Žmonių, su kuriais jau turėjau reikalų kaip pareigūnas, bendravęs ne kartą dėl šeimos problemų ar pan. Yra tekę dalyvauti gaivinant vieną bandžiusį nusižudyti.

O šiaip – daugiausia dirbame su šeimomis, ypač – girtaujančiomis. Dabar apie tai daug kalbame, bet ta problema buvo. Gal 70–60 proc, gyventojų yra panirę į girtavimo liūną, jaunimas nebesupranta, kas yra gerai ir blogai – viskas atrodo galima, viskas leidžiama.

Tik liepos mėnesį sukūriau šeimą, vaikelių namuose dar nėra. Į namus problemų nesinešu. Grįžus į namus nuotaika visada pagerėja.

Tel. +370 616 44915, deimantas.pavlauskas@policija.lt

 

Saulius JONĖNAS, vyresnysis tyrėjas, Parovėjos ir Nemunėlio Radviliškio apylinkių inspektorius

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Janinos Bagdonienės nuotr.

Janinos Bagdonienės nuotr.

Parovėjos ir Nemunėlio Radviliškio seniūnijose dirbu gal vienuolika metų, o birželį bus 25-eri, kai dirbu policijoje. Darbą policijoje pradėjau nuo Širvėnos apylinkės, vėliau dirbau Pabiržėje, Pačeriaukštėje, buvau ir Nemunėlio Radviliškio nuovados viršininkas. Jau nesuskaičiuoju, kiek metų man priklauso Nemunėlio Radviliškio seniūnija. Žmonės pareigybių pavadinimų nesistengia prisiminti, vadina apylinkės inspektoriumi.

Ir aš žmones pažįstu, ir žmonės mane. Su kiekvienu reikia bendrauti, atsižvelgiant, kokia situacija, koks žmogus. Yra tokių, kurie nepataisomi – kaip gyveno savo idėjomis, taip ir jų laikosi, o kitų gyvenimą gali pakreipti, jiems užtenka tik pokalbio. Sakyčiau, „blogiečių“ yra mažiau…

Galiu palyginti, kokios bėdos buvo prieš du dešimtmečius ir dabar. Ir tada alkoholio netrūko, ir dabar. Bet tada būdavo daugiau priemonių. Už girtavimą bausdavome mes, jei girtas viešoje vietoje pasirodydavo dar kartą kartą – medžiagą siųsdavome į teismą, jei po to per tris mėnesius girtas viešoje vietoje pasirodysi – jau nutarimas ir veždavome gydyti nuo alkoholizmo priverstinai. To visi bijodavo. Ir gydymas kažkiek padėdavo. O dabar nieko priverstinai neišveši, gydytis važiuoja tik tas, kas nori išbristo iš to liūno. Vienetai.

Linksmiausias atvejis… Gal greičiau – geriausias. Su seniūnu Giedriumi Kubiliumi važiavome per seniūniją ir žiūrime – dega namas. Įtardami, kad jame gali būti žmogus, išdaužėme langą ir išnešėme senuką. Kol būtų atvažiavę gaisrininkai, jis būtų žuvęs, nes pats jau nebegalėjo išeiti. Per išmuštą langą dūmai vertėsi kaip iš kamino.

O sunkumai… Į kiekvieną socialinės rizikos šeimą nuvažiavus matai, kaip jiems sunku, kaip jie nemoka gyventi, kaip sunku gyventi vaikams. Bet jie įpratę, užsigrūdinę, kitokio gyvenimo jie gal ir nebesuvokia. Ir vargu, ar jie mato išeitį. Net minimumą gaunantis darbštus žmogus gali išlaviruoti ir gyventi kad ir ne prabangoje. Bet socialinės rizikos šeimos gauna pašalpą, ji arba „išplaukia“, arba užsisako „mobiliakų“, kompiuterių. Pasitaupyti vieną kitą eurą namo remontui – ne ne… Ir tvarkos, švaros labai trūksta – tam pinigų tikrai nereikia. Dažniausiai ir esu kviečiamas į tokias šeimas. Adresai vis tie patys, bėdos panašios.

Tarkim, per aną budėjimą operatyvinėje grupėje į Bendrąjį pagalbos centrą skambina vyriškis, kad grįžo sugyventinė girta ir grasina, kad jam blogai baigsis. Mums centras duoda nurodymą – smurtas, B lygis, per dvidešimtį minučių turime būti įvykio vietoje. Reikia nuvažiuoti iš Biržų į Kvetkus, 31 km. Kelias slidus, nebarstytas, lekiame su švyturėliais. Jei lėksime kaip akis išdegę, kad tilptume į privalomas 20 minučių, tikslą galime ir griovyje pasiekti. Bet nulekiame ir randame: pagrasinusi sugyventinė ramiai miega, sugyventinis blaivus… Tokie skambintojai skambino ir skambins toliau. Tik tvarkingi žmonės į policiją pagalbos kreipiasi tada, kai iš tiesų labai reikia.

Pagrindinis mano principas – padėti visiems žmonėms, nesvarbu, kokio sluoksnio jis būtų. Saugoti, padėti ir ginti.

Grįžęs namo po darbo, negaliu pamiršti socialinės rizikos šeimų ir nelyginti: mano mergaitės per daug gerai gyvena. Bet vaikams tai sunku suvokti.

+370 616 46538. saulius.jonenas@policija.lt

 

Mindaugas BALČIŪNAS, tyrėjas, Vabalninko apylinkės inspektorius

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Janinos Bagdonienės nuotr.

Janinos Bagdonienės nuotr.

Policijoje – vienuolika metų. Visi metai – Biržų policijos komisariato Viešosios policijos skyriuje, visą laiką – apylinkės inspektorius. Baigiau pradinių klasių ugdymą ir kūno kultūrą Šiaulių pedagoginiame universitete, po pedagoginio bandžiau užsienyje duoną užsidribti, grįžęs dar padirbėjau. Dalyvauju „Žemynos“ ansamblyje, o jame taip pat šoka ir dainuoja J. Jurelevičius. Jis ir pakvietė į policiją. Tuo metu kadrų Biržų policijoje trūko, ir atėjau. Po dvejų metų tarnybos baigiau specialius kursus, kai jau buvo praėjęs tarnybos mokyklą. Iš pradžių dirbau Pačeriaukštės apylinkėje, teko padirbėti ir mieste, ir Širvėnos, ir Pabiržės seniūnijose, dabar, geras pusmetis, esu Vabalninko apylinkės inspektorius.

Darbas policijoje yra gyvenimo mokykla. Nes kiti žmonės net neįsivaizduoja, kaip tie policininkai dirba, su kuo jie dirba, ką jie išgyvena, kuo kvėpuoja ir minta. Jei ir bandai kam papasakoti, jam tas pasakojimas greičiausiai atrodo kaip siužetas iš kvailoko rusiško filmo.

Esu linkęs iš pradžių su žmogumi kalbėtis gražiuoju, patarti. Nesakau, kad dauguma žmonių piktybiniai ir nieko neklauso – kaimo žmonės geresni, nuoširdesni.

Vabalninko apylinkė – kaip apylinkė, žmonių yra visokių. Šiuo metu yra labai didelis atotrūkis tarp uždarbių, tarp žmonių gyvenimo būdų. Valdžios tetos ir vyrai gyvena vakuume, burbule, ir visai nemato socialiai remtinų šeimų problemų. Gal valdžiai taip lengviau: juk skurde gyvenantys žmonės lengviau patiki politikų pasakėlėmis ir pažadais.

Labai skaudu matyti, kai šeima, vaikai gyvena skurdžiai, vargsta, bet jų tėvai – nei alkoholikai, nei vagys. Jie bando pragyventi iš savo uždirbamų pinigų, pašalpų. Tarkim, vienos 6 asmenų šeimos tėvas pasakojo, kad jie turi pragyventi iš 400 tuometinių litų. Vyras džiaugėsi, kad gyvena kaime ir dar gali savo daržovių prisiauginti.

Pašalpos neleidžia badu nemirti. Bet nuvažiuokime į Salomėjos Neries bendrabučius Vabalninke, Vėjo gatvės „bendrabučius“ Biržuose: kiek ten tranų gyvena, kelintos kartos bedarbių, tinginių! Jie labai gerai žino, kad susiradęs darbą praras visokias pašalpas, išmokas. Tai kam dirbti, jei valstybė išlaiko tinginį? Geriau sėdėti namie ir bubinti alų, degtinę su kontrabandinėmis cigaretėmis. Ir šešėlinei ekonomikai jie padeda klestėti.

Lenkiu galvą, nusiimu kepurę prieš socialines darbuotojas – jos tikros vargo bitės: už kapeikas dirba su „pagerintais“ žmonėmis, aišku, nekalbu apie vienišus žmones, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos. Socialinės darbuotojos visada padeda, stengiasi kaip įmano. Jos bendrauja su alkoholikais, su buvusiais alkoholikais, kurie tapo invalidais. O pastarieji jas šokdina: atvežei malkų, ieškok, kas supjaus, suskaldys, pats negi skaldysiu? Jos turi reaguoti ramiai, pagarbiai. Bet juk visa kantrybė turi ribas. Gaila, kad dabar nebegalima bausti už veltėdžiavimą – nebėra tokio straipsnio kodekse.

Linksmų atvejų mūsų darbe ne tiek daug. Žinau Vabalninke vieną šeimą, kurios jau keturios kartos gyvena nuo stiklelio iki stiklelio, paleistuvystė jiems yra doros kelias. Bet ir šioje šeimoje atsirado vienas žmogus, kuris tapo balta varna, gyvena dorai. Tai ir yra vilties spindulėliai… Gera, kai randi dorą kolegą, kuris bet kokiu atveju padės, nesiekdamas asmeninės naudos. Tada bet koks dalykas džiugina, nes turi į ką atsiremti. Tarp kolegų vis mažiau išgeriančių. Veteranai mums papriekaištauja: trūksta bendravimo. Bet koks ten bendravimas būdavo prie butelio: klejonių pasaulyje du kalba apie nieką.

Dviejų policininkų šeima – gal kartais ir negerai. Juokauju: juk negalėčiau Jolitai pasakyti, kad tris dienas buvau pasaloje, jei būčiau kur su draugais pavažiavęs. Į namus neišeina neparnešti policijos nuotaikų. Juk tai mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė, dalykai, kurie man labiausiai rūpi.

+370 616 46350, mindaugas.balciunas1@policija.lt

Pareigūnus kalbino ir fotografavo Janina Bagdonienė

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Atsisveikinant su Nijole Šatiene

Image may be NSFW.
Clik here to view.
p-nijole11

Nijolė išdalino save. Po riekelę. Širdį – kaip kasdieninę duoną.

Taip norėjosi atitolinti netikėtą žinią. Aplankyti sveikstančią, pamatyti Jos akis ir pasakyti tik vienintelį žodį.

Mirė. Kalbėkit ką norit…

Biržų rajono vietos veiklos grupėje Nijolė atsisakė pusės etato. Patikėjom: pailsės. Bet kur tau… Ir vėl įsibėgėjo. Metų pradžioje pasidžiaugė: „Mano Algis mane po visur kaip ponią automobiliu vežioja. Nepavargstu…“ Niekas nesugebėjo Nijolės įtikinti, kad sveikatą reikia patausoti. Žmonių rūpesčių, bendruomenių karavaną tebevairavo vis tiek JI. 2016-ieji vietos bendruomenių metai. Jai norėjosi, kad biržiečių pilietiškumo, draugiškumo pavyzdžiai nuskambėtų per visą Lietuvą.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
satiene bendruo

Vargo mačiusi mokėjo užjausti. Neskubėjo už akių nuteisti. Metų metais į Nijolės širdį byrėjo svetimos ašaros, rūpesčiai, džiaugsmai. Kiekvieną stengėsi atidžiai išklausyti. Kartais santūriai patylėti. Liūdėjo, guodė. Taikė. Kaip tik mokėjo.

Verkė ir Ji. Sunkiausią sau akimirką skubėjo pas žmones su staigmena. Rožės žiedu.

Dievas siuntė išbandymus. Net sunki Nijolės liga pasitarnavo kitiems, tokios pat ligos palaužtiems. Kaimo žmones Nijolė vedžiojo klaidžiais didmiesčio onkologijos centro koridoriais, suvedė su profesionaliais daktarais. Drąsino savo pavyzdžiu. Pasikliovė Dievo Apvaizda. Kiek šioj žemėj Jai saulė švies, tiek…

Nijolės brangius artimuosius šiandien turėtų guosti tai, kad daug kas, ko Nijolė troško, išsipildė. Šukionyse augs parkas. Klestės kaimas. Gims  proanūkiai. Kaimynai, broliai ir seserys ir toliau ties vienas kitam ranką. Bėdoje ir džiaugsme. Jau be Jos. Bet dėl Jos.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
satiene

Su nubėgančiom šventėm praėjusiųjų metų pabaigoje Nijolė daugeliui pažįstamų į elektroninį paštą atskraidino sveikinimą – nuostabią istoriją. Ir privertė trumpam suklusti. Istorija prasideda žodžiais: „Sapnavau sapną, kad aš pakliuvau į dangų. Ir šalia manęs atsirado Angelas, kad palydėtų mane ir parodytų man, kas ten yra…“

VIENA už visus. Ir visi – prieš VIENĄ. Šią skaudžią netekties ir išsiskyrimo akimirką. Lenkiamės Tau, Nijole. Ir dėkojame Tau, Nijole, už viską…

„Biržiečių žodis“

A. Nijolė Šatienė šiandien bus pašarvota Šukionių bendruomenės namuose, atsisveikinimas nuo 15 valandos.

Laidotuvės šeštadienį. 12 val. velionė išlydima į Šukionių kaimo koplyčią, kur bus aukojamos šv. Mišios už mirusiąją.

N.Šatienė bus laidojama Šukionių kaimo kapinėse.

 

Viewing all 71 articles
Browse latest View live