Prie gimnazijos: Antanas Motiejūnas, Emilija Natkaitė, Valerija Anifimovienė ir Vytautas Kaziliūnas
Edita MIKELIONIENĖ
Prieš savaitę „Biržiečių žodžiui“ paskambino Vytautas Kaziliūnas ir pakvietė į gimnazistų klasės susitikimą po septyniasdešimties metų. Tai jau trečias šių gimnazistų susitikimas, kuriame dalyvaujame: prieš dešimtmetį, prieš penkerius metus ir dabar. Į susitikimą atvažiavo penkiese. Būtų atvykę ir daugiau, tačiau taip jau susiklostė aplinkybės. O tie, kurie atvažiavo, turėjo apie ką pakalbėti ir padainuoti.
Į klasės susitikimą atvykę mieli žmonės gimnaziją baigė 1945 metais. Dabar jiems – 90 arba šiek tiek mažiau. Savo laidos istoriją papasakoti sumanęs Vytautas Kaziliūnas pakvietė susitikti šiek tiek anksčiau, gimnazijos kiemelyje. Pasitiko su rožės žiedu.
Kuo ypatinga ši gimnazistų laida? Ji išgyveno keturis valdžios pasikeitimus. Vytautas Kaziliūnas, nuolatinis klasės susitikimų organizatorius, pasakojo, jog 1935 ar 1936 metais laisvos Lietuvos švietimo sistema nustatė: mokiniai šešerius metus mokosi pradiniame skyriuje ir septynerius – gimnazijos. Į pirmąją gimnazijos klasę jų įstojo trys klasės, 135 mokiniai. IA klasėje mokėsi berniukai katalikai, IB – mergaitės katalikės, o IC klasė buvo mišri: ir pagal lytį, ir pagal religiją. V. Kaziliūnas pamena, jog pirmuosius gimnazijos metus jam teko garbė viename kambaryje gyventi su būsimu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku.
Į antrąją gimnazijos klasę gimnazistai susirinko jau sovietų okupacijos sąlygomis. Buvo panaikinta senoji skyrių sistema, tad gimnazistai atėjo į ketvirtą klasę. Pasikeitė ir gimnazijos direktorius: vadovavo nebe Juozas Vosylius, o Juozas Vaitiekūnas. Atėjus sovietų valdžiai, buvo išvežta mokytoja Virkutienė su dukra Zinaida.
Penktoje klasėje buvo sušaudyta 12 mokinių žydų. Direktoriumi tapo Rudys. Nuo penktos klasės prasidėjo vokiečių okupacijos metai.
Septintoje klasėje buvo organizuotas plechavičiukų judėjimas. Vyresniems mokiniams, kurie ėjo į plechavičiukus, buvo išduotas brandos atestatas be egzaminų.
Paskutinieji mokslo gimnazijoje metai – antroji sovietų okupacija. Direktorius buvo Gritė. V. Kaziliūnas prisimena, jog jis dėstė lotynų kalbą ir visai nesusitvarkė su klase.
Paskutiniaisiais gimnazijos metais mokiniai buvo šaukiami tarnauti sovietų kariuomenėje.
Iš 135 mokinių laidos ją baigė 34.
Vytauto Kaziliūno nuotraukoje – pilies griuvėsių fone, iš kairės sėdi Emilija Natkaitė
Vytautas Kaziliūnas pasakojo, jog klasės draugai susitikinėti kas penkerius metus pradėjo po 20 mokyklos baigimo metų. Praleido tik vieną susitikimą, kai Vytautas Kaziliūnas užsispyrė ir jo neorganizavo. Tačiau užsispyrimas praėjo ir susitikimai vyko toliau. Gimnazistai susitikdavo ne tik Biržuose. Yra buvę susitikimų Vilniuje ir Kaune.
Po šešiasdešimties metų į susitikimą atvažiavo 16 gimnazistų, po šešiasdešimt penkerių – 8. Į susitikimą po septyniasdešimties metų atvyko penkiese: Vilniuje gyvenantis statybininkas inžinierius Antanas Motiejūnas ir Kauno politechnikos institute statybos mokslus baigęs Vytautas Kaziliūnas, kaunietė architektė Valerija Rožėnaitė-Anifimovienė, mokytoja iš Nemunėlio Radviliškio Emilija Natkaitė. Pavėlavusi bene dviem valandomis į susitikimą iš Kretingos atvažiavo Emilija Timukaitė – Šiauliuose sugedo autobusas.
Vieni į susitikimą atvyko savarankiškai, kitus atlydėjo artimieji ir linkėjo smagiai praleisti laiką. Valerija Anifimovienė atvežė lauktuvių. Ji turi pomėgį – iš žolynų komponuoja paveikslus. Jos paveikslų paroda buvo surengta net Amerikoje. Paveikslų kopijas ponia Valerija dovanojo klasės draugams. Ir tai – dar ne visos dovanos. Moteris dovanų atvežė maldelę, kuri padeda jai gyventi. Padės ir klasės draugams.
Ponas Vytautas atsivežė aplanką senų klasės fotografijų. Pats mėgęs fotografuoti, ponas Vytautas rodė seną fotografiją prie Biržų pilies griuvėsių. Save joje surado Emilija Natkaitė.
Prie senų fotografijų
Vytautas Kaziliūnas klasės draugams perdavė linkėjimus nuo profesoriaus Viktoro Šarkūno, kuris į susitikimą neatvyko dėl žmonos ligos, nuo klasės draugės Dobilevičiūtės bei kitų klasės draugų, kurie į susitikimą neatvyko dėl ligos ar kitų priežasčių. Kai kurių klasės draugų Vytautas Kaziliūnas nesurado, nes pasikeitę telefonų numeriai. Bandė rašyti laiškus. Parašė penkis. Atsakymo sulaukė tik vieno.
„Saulės“ gimnazijoje mokslo metai pasibaigę. Koridoriuose sukrautos kėdės, suolai, kvepia remontu. Mielus svečius sutiko, į klasę palydėjo ir pakalbino mokykloje budėjusi darbuotoja. Pasišnekučiavę, nusifotografavę prie gimnazijos pastato (gaila, nuotraukoje nėra pavėlavusios Emilijos Timukaitės), pasigrožėję senąja savo mokykla, 1945-ųjų laidos gimnazistai lėtu žingsneliu patraukė į restoraną. Dėl kito susitikimo – po penkerių metų – suabejojo. Tačiau prieš daugelį metų duota priesaika galioja: susitikti tol, kol liks dviese.
„Biržiečių žodis“
Editos Mikelionienės nuotr.
The post Klasės draugų pasimatymas po septyniasdešimties metų appeared first on www.selonija.lt.