Elitos Samulytės nuotr.
Baigiame pažintį su Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos Prevencijos poskyrio pareigūnais. Jie atsako į klausimus apie savo patirtį policijoje, liūdniausias ir gražiausias akimirkas darbe.
Vita ANDŽIENĖ, vyresnioji specialistė darbui su nepilnamečiais
Pagal išsilavinimą esu pedagogė. Bet nė vienos dienos nedirbau pedagoge ir nė vienos dienos nesigailėjau, kad dirbu policijoje. Kai baigiau pedagogiką, pagal specialybę darbo neradau. Pradėjau dirbti migracijoje, nes buvo pats pasų keitimo laikas, reikėjo naujų darbuotojų. Po metų iš migracijos – į nepilnamečius. Jau dvidešimt ketvirti metai.
Metų įdirbis padeda – pradedi pažinti žmones. Kai lyginu, kokie nepilnamečiai buvo prieš 20 ar 15 metų, matau, kaip jie pasikeitę. Ir dabar mums sunkiau susikalbėti ne su vaikais, o su jų tėvais. Šiuolaikiniai tėvai labai gerai žino teises, tik nežino arba užmiršta savo pareigas. Ir kartais be reikalo, aklai, savo vaikus gina. Ne vieną atvejį žinau, kai tėvai aklai gynė savo vaiką dėl įvairių pažeidimų, kol jie peraugo į sunkius nusikaltimus ir tėvams teko krepšius nešti.
Neseniai lankydama nepilnametį socializacijos centre išgirdau: ačiū, kad mane čia uždarėte, bet galėjote tai padaryti anksčiau – nebūčiau padaręs tiek daug nusikaltimų. O socializacijos centras daugeliui tėvų atrodo kaip pasaulio pabaiga.
Visi tėvai savo vaikus myli. Ir socialinės rizikos šeimų tėvai savo vaikus myli, myli, kaip supranta ir moka mylėti. Kai vaikus reikia paimti iš šeimos, situacijos būna neeilinės. Juk ir vaikai myli savo tėvus, nesvarbu, kokie jie yra, jie gyvena tokį gyvenimą nuo kūdikystės ir mano, kad toks gyvenimas yra norma. Bet žmonių yra visokių, mūsų darbo į jokius rėmus nesudėsi, bendraujam su daugybe žmonių, visi labai skirtingi. Vienam užtenka pabarimo, kitam reikia griežtų priemonių.
Per tiek tarnybos metų, atrodo, gali užsigrūdinti, bet man ir šiandien yra labai skaudžios vaikų bėdos socialinės rizikos šeimose. Pažįstame tas šeimas, žinome jų istorijas, ir skaudžiausia, kad istorijos kartojasi iš vienos šeimos kartos į kitą. Kartais jautiesi bejėgis kažką pakeisti, bandai kažkaip kitaip padėti. Kartais ir pačios drabužėlius veždavome, pinigais paremdavome, bet iš esmės negali pakeisti jų gyvenimo.
Gyvenimas vien iš darbo nesusideda, nors didelę laiko dalį praleidi darbe. Stengiuosi bet kur ir bet kada su žmonėmis elgtis žmoniškai, dorai ir garbingai.
Į namus stengiuosi darbo nuotaikų nenešti, bet kartais kalbėdama su savo mergaitėmis primenu: gali atsitikti taip, kaip baigiasi panašūs atvejai baigiasi.
Tel. +370 616 44837, vita.andziene@policija.lt
Irma PARČIAUSKIENĖ, specialistė darbui su nepilnamečiais
– Biržų rajono policijos komisariate – nuo 2008 metų. Prieš tai 12 metų dirbau pasienio tarnyboje. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, darbas virto nuolatinėmis komandiruotėmis, gyvenimas su krepšiais atsibodo, namie augo vaikai. Teko ieškotis darbo Biržuose. Mano išsilavinimas su tarnyba lyg ir nesusijęs: turiu buhalterio diplomą. Bet gal gerai tai, kad buhalteris privalo kiekvieną darbą padaryti iki galo, sudėlioti iki kiekvieno cento – tai praverčia ir pareigūnui.
Daugiausia bendrauju su nepilnamečiais. Didelių problemų, kad negalėčiau su vaikais susikalbėti, kad susipykčiau, nebuvo. Kabinete dažniau bendraujam dėl teisės pažeidimų: chuliganizmo, alkoholio. Atvejų dėl narkotikų vartojimo kažkiek turime, bet ne itin daug. Mano darbo praktikoje buvo labai skaudus atvejis, kai dvylikametį vežėme į gydymo įstaigą tikrinti dėl narkotikų ir testas buvo teigiamas. Šiuo metu apie jo priklausomybes nežinome, jis jau ne mūsų globotinis, bet kitokių nusižengimų šleifas didėja.
Tiek narkotikų vartojimas, tiek kiti pažeidimai, dėl kurių vaikas privalo lankytis policijoje, kiekvienai šeimai yra labai skaudus. Vieniems užtenka tik vieno apsilankymo policijoje, kiti ir toliau slysta. Labai daug priklauso nuo šeimos, nuo bendravimo, auklėjimo, tėvų pavyzdžio. Vaikai yra tėvų atspindys – jie kopijuoja tėvus, jie priešinasi tėvų bėdoms. Jei tėvai girtauja, vaikas ieško draugų gatvėje. Tokių šeimų vaikams išsigelbėjimą matau dienos centruose. Policija sudrausmina. Čia jie pasėdi, patyli, paklauso, nuleidę galvą. O ten pamatai visai kitokius vaikus. Prieš Naujuosius buvau padėkos vakare „Vilties šviesos“ centre. Likau sužavėta vaikų, vadovų darbu, nuoširdumu, entuziastingumu. Tos pora valandų buvo geriau nei koks profesionalų spektaklis.
Negaliu sakyti, kad mūsų kabinete lankosi tik socialinės rizikos šeimų vaikai – bėdų turi visokių šeimų vaikai, o pagaliau ir tie socialiniai skirtumai Biržuose nėra tokie jau dideli.
Mano vaikai jau užaugę, dukra studijuoja magistrantūroje, sūnus dirba užsienyje, vyras irgi išvykęs į užsienį, likau su šuneliu. Pasiguosti, kad darbe kas nors negerai, nebėra kam. O kai su saviškiais bendrauju telefonu ar internetu, nesinori savo bėdų pasakoti. Nemoku išsišaukti. Gyvenime vadovaujuosi savo dukros mintimi: viską reikia mokėti suderinti, visur rasti pusiausvyrą: ir darbe, ir namuose, ir bendraujant su žmonėmis. Su gyvenimo patirtimi tos ramybės įgauni ir nori vis daugiau, nori atsiriboti nuo blogio, kurio tiek daug pamatai darbe.
Tel. +370 616 44945, irma.parciauskiene@policija.lt
Ainis BAGDONAS, specialistas, bendruomenės pareigūnas
– Esu atsakingas už prevencinę veiklą Biržų mieste ir rajone. Į teisės ir policijos specialybę M. Romerio universitete įstojau tik baigęs vidurinę mokyklą. Baigęs pirmą kursą ir gavęs policininko kvalifikaciją įsidarbinau Biržų rajono policijos komisariate ir dirbu iki šiol. Dirbdamas baigiau Šiaulių universitetą, audiovizualinio meno specialybę. Šie dalykai – daugiau pomėgis, nors kasdieniame darbe praverčia. Iš pradžių dirbau kriminalinėje policijoje įvykio vietos apžiūros specialistu, vėliau – areštinėje, operatyvaus valdymo poskyryje, operatyvinėje grupėje, jau antri metai – bendruomenės pareigūnas.
Bendruomenės pareigūnų darbas leidžia bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, visuomeninėmis organizacijomis įvairiausiais klausimais: pamokėlės, susitikimai, renginiai, daiktų žymėjimas.
Manau, kad esu teisingas ir sąžiningas žmogus, kaip ir daugelis mano bendradarbių, tad stengiuosi būti atviras ir padėti kaip tik išmanau, nors galimybių ir ne visada būna. Man visi žmonės yra lygūs ir visiems rodau vienodą dėmesį nieko neišskirdamas. Visai nesvarbu, ar tenka bendrauti su seniai pažįstamais pažeidėjais, nusikalsti linkusiais asmenimis, ar su verslininkais ir valdžios atstovais. Taip pat visiškai netoleruoju neteisingo ar neteisėto elgesio, ir jei kažkas nuskriaus ką tik iš areštinės paleistą narkomaną – padėsiu jam.
Linksmiausias atvejis buvo, kai dar atlikau praktiką. Su kolega įjungę švyturėlius lėkėme į nelaimės vietą: gavome pranešimą, kad Pabiržės kelyje numestas dviratis, matyt, greta bus žuvęs žmogus. Buvo naktis. Dviratį ir po kelią išsimėčiusius alaus „bambalius“ greitai pamatėme, o dviratininko teko paieškoti prožektoriumi. Kai pamatėme ir pajudinome, pasirodė, kad žmogus tik miega. Iš už skverno kyšojo šokolado plytelė. Pasirodo, šalikelėje vyras bandė atlikti gamtinius reikalus ir nebepajėgė atsistoti, užmigo šalia savo krūvelės. Žadinti teko ilgai. Išbandėme visus žadinimo būdus. Šiaip taip pažadinę parvežėme namo ir dviratininką, ir jo dviratį, ir išbyrėjusius „bambalius“ surinkome. Žmogus buvo labai dėkingas, norėjo su mumis alumi pasidalinti…
Skaudžiausias įvykis taip pat buvo per praktiką, kai mums stovint vienoje J. Basanavičiaus gatvės sankryžų žuvo žmogus. Skaudu buvo ne pats faktas, bet aplinkybės. Mes matėme, kaip pro mus pravažiuoja išgėręs dviratininkas, tačiau tada dar nebuvo fiksuojami tokie pažeidimai, kaip neblaivus dviratininkas, o ir vairuoti jam sekėsi visai neblogai, tad per daug į tai ir nekreipėme dėmesio. Netrukus pro mus pravažiavo ir pakrautas miškovežis su priekaba. Su bendradarbiu išgirdome metalo terkštelėjimą. Atsisukę pamatėme, kad apie 100 m nuo mūsų guli dviratininkas ir pradeda stoti miškovežio vairuotojas. Bendradarbis puolė kviesti pagalbą, o aš griebiau vaistinėlę ir nulėkiau apžiūrėti dviratininko ir suteikti jam pirmosios pagalbos, tačiau pagalbos jam nebereikėjo, o vaizdas buvo tikrai ne koks – net „šalmo“ tvarstymo įgūdžių nebebuvo kur panaudoti. Buvo skaudžiausia tai, kad galėjome viską pakeisti vien pakalbinę dviratininką ir pasekę kelis moralus.
O dirbdamas kriminalinėje policijoje į viską išmokau žiūrėti tik kaip į darbą ir kiekvieno įvykio ilgai nelaikyti savyje.
Policijos neparnešti į namus tiesiog neįmanoma, nes ja visą laiką ir gyveni, tad kai šeimoje yra du policininkai, yra net gerai, nes kažin ar kitos profesijos atstovai suprastų vėlų vakarą grįžusį šeimos narį, kuris dėl darbo sugriovė visus vakaro planus.
Tel. +370 616 46302, ainis.bagdonas@policija.lt
Fotografavo ir pasakojimus užrašė Janina Bagdonienė
„Biržiečių žodis“
selonija.lt