Sigutė KVETKIENĖ
Beveik prieš devynerius metus ištikusi bėda apvertė aukštyn kojom Raimondo Gasiūno iš Bliūdžių kaimo gyvenimą. Jam tada tebuvo 23 metai. Švenčiančiam Kalėdas Biržuose akmeniu buvo suknežinta galva. Tai, kad išliko gyvas, net gydytojai laikė stebuklu. Geriausiu atveju žadėjo vegetavimą ant patalo. Šiandien vyras mina triratį. Jis ne tik save sugeba aptarnauti, bet jau kai kuriuose darbuose padeda ir mamai.
Keleri metai – be vilties pasveikti
Vaikinas po traumos tris savaites buvo komoje. Po to ketverius metus praleido funkcinėje lovoje, slaugomas mamos. Ilgą laiką visai nekalbėjo. Virginija Gasiūnienė pasakoja, jog save ji buvo pamiršusi. Visą laiką ir jėgas skyrė tam, kad palengvintų sūnaus dalią. Vežė vaiką ir pas tuos gydytojus, pas kuriuos siunčiami buvo, ir pas tuos, kuriuos pati surado. Sako, jog pametė sūnui atliktų operacijų skaičių.
– Kartais mane apimdavo baisi neviltis. Kai draugė pasiūlė funkcinę lovą, iš pradžių jos atsisakiau. Netikėjau, jog ji dar bus reikalinga. Aš tik dariau viską, kad sūnus, kiek begyventų, jaustųsi kuo geriau. Išmokau jį mankštinti, masažuoti, vartyti, – taip ji pasakojo apie pirmuosius metus po nelaimės.
Didžiausia pažanga – po buvimo Likėnuose
Po traumos einant tretiems metams, moteris išsikvietė reabilitologę Danguolę Savukynienę, kad ši įvertintų galimybę gydytis Likėnuose. V. Gasiūnienė pasakoja:
– Pagal jos surašytus balus patekom į reabilitacijos ligoninę. Likėnuose prasidėjo pažanga: ir judėjimo, ir kalbos. Mankštos, kineziterapija, masažai… Namuose tokių dalykų niekada nebūtų buvę. Verkiau, kai kineziterapeutė Jolita Greviškienė mane pakvietė pasižiūrėti, kaip pritaisytas su diržais mano vaikas mankštinamas, kaip su vaikštyne žengia… Jau tada tai prilygo stebuklui.
Vėliau Virginija Gasiūnienė namuose pririšdavo vieną sūnaus ranką, kad toji atsiremtų į vaikštynę, pati eidavo iš paskos, laikydavo už diržo, apjuosto aplink Raimondo liemenį, stumdavo jį. Raimondas prisimena, jog buvo labai sunku, pavargdavo. Bet noras pačiam judėti, vaikščioti buvo toks didelis, kad treniruotis nenustojo. Mama pririšdavo prie rankos ir kojos kilograminį maišelį cukraus, o Raimondas jį stengėsi pakelti. Taip centimetras po centimetro vis aukščiau pakeldavo.
Diena po dienos vaikinas ėjo geryn. Abu su mama labai daug dirbo. Po kurio laiko Raimondas pabandė eiti pasiremdamas alkūniniu ramentu. Ne iš karto pavyko… Kai jau pakankamai gerai vaikščiojo su lazda, pabandė eiti be jos. Iš pradžių sunkiai sekėsi, bet vėliau – vis geriau.
Triratis – kita gyvenimo kokybė
Praėjusį pavasarį būdamas Likėnų reabilitacijos ligoninėje, gydyklos sporto salėje mynė treniruoklį – dviratį.
– Numindavau po 10–16 kilometrų. Norėdavau ir daugiau, bet neleisdavo. Patarė įsigyti triratį. Grįžęs apie tai prasitariau draugui Artūrui Šernui. Kartą važiuodamas iš Biržų Artūras atskubėjo pasakyti, kad turguje matė triratį ir klausė, ar tikrai jo noriu. Kaip nenorėsi! Draugas greitai surado priekabą ir išlėkėm… Esu labai dėkingas Artūrui. Dabar triračiu važinėju kasdien. Mama gali atsipūsti. Ko reikia iš parduotuvės, parvežu aš. Nuvažiuoju į Nemunėlio Radviliškį, į Medeikius. Norėdamas išbandyti savo jėgas, jau buvau numynęs ir į Skaistkalnę. Į abi puses – apie 20 kilometrų. Tikiuosi, kad dar daugiau sustiprėjęs važiuosiu ir į Biržus, – pasakoja vaikinas.
Tikri draugai liko
Kol neturėjo triračio, daug laiko praleisdavo prie televizoriaus, naršė kompiuteriu internete. Vasarą su mama kieme šašlykų išsikepdavo. Namuose dienos kartais prailgdavo. Juk sunkiai vaikščiodamas toli nenueisi. Įsigijęs triratį ir dažniau būdamas tarp žmonių patiria daug naujo.
– Būna skaudu, kai kas nors bando įskaudinti, pašiepti dėl negalios, pravardžiuoja invalidu, debilu… Tada norisi atsikirsti. Vėliau pyktis praeina. Jie juk nežino, koks likimas juos pačius gali ištikti. Stengiuosi bendrauti su šiltais žmonėmis, su kuriais galima apie bet ką pasikalbėti, „paprikolinti“. Nors po nelaimės daug kas nusisuko, bet tikri draugai liko. Jų yra nemažai, – kalba R. Gasiūnas.
Padeda mamai darbuose
Raimondo mama džiaugiasi, jog šiuo metu Raimondas pats pavalgo, savimi sugeba pasirūpinti. Jis ne tik į parduotuvę nuvažiuoja, bet stengiasi padėti atlikti kitus darbus. Abu prisiruošia maisto atsargų. Raimondas jau gali sumalti mėsą dešroms. Praėjusį rudenį kelias bulvių vagas dviese nusikasė. Raimondas viena ranka šakėmis sugebėjo iškelti bulvių kelmus. Jis geni medžių šakeles. Paklaustas, ar ne sunku, atsako:
– Tai kaip mamai nepadėsi! Aš ir žolytę aplink namus nupjaučiau, jeigu galėčiau spėriai paskui žoliapjovę žingsniuoti.
Keršto netrokšta
Virginija Gasiūnienė sako, jog su sūnumi dažnai pasišneka apie nuteistąjį, kuris Raimondą sužalojo. Ir visada lieka su ta pačia nuomone.
– Atsėdės skirtus šešerius metus, gal anksčiau išeis, dirbs, gyvens. O mano sūnus sužalotas visam gyvenimui. Bet mes keršto netrokštame. Jeigu būtų kalbėjęsis, pripažinęs kaltę ir atsiprašęs, būtume sugebėję atleisti… Dievas jį įvertins ir nubaus, – kalba Virginija Gasiūnienė.
Mamą globotų pats
Svečius abu išlydi labai šiltai. Kviečia užsukti ir vėl. Virginija Gasiūnienė šypsosi:
– Svarbiausia, kad liko gyvas. Esu laiminga, džiaugiuosi, koks šiai dienai sūnus yra. Jis turi labai tvirtą valią, todėl tikiu, kad jo sveikata bus dar geresnė. Kada nors likęs be manęs tikrai nepražus. Kai paskutinį kartą važiavo į Likėnus, dokumentus pats susitvarkė, man jau nebereikėjo padėti.
O Raimondas neabejoja, jog mamai susirgus, pats ją globotų ir slaugytų. Jo žodis tvirtas:
– Išmoksiu viską, jeigu reikės.
Medikams sunku patikėti stebuklu
Ir mama, ir sūnus sako, jog nori dėkoti ir dėkoti savo šeimos gydytojai M. Janulaitienei ir gydytojai D. Einorienei, kurių nuoširdų rūpinimąsi visada jaučia. Jie taip pat be galo dėkingi Panevėžio respublikinės ligoninės Neurochirurginio skyriaus vedėjui Gediminui Miliūnui ir visam personalui. Sako, jog būdami Panevėžyje visada apsilanko šiame skyriuje. Sueina visi medikai pasižiūrėti į savo buvusį pacientą ir pabendrauti su juo. Stebisi vaikino daroma pažanga. Kai kurios seselės braukia gerumo ašaras ir visi nuolat kartoja, kad iki šiol negali patikėti įvykusiu stebuklu.
*
Palydėję svečius abu Gasiūnai ruošėsi į netoliese esančias kapinaites. Kol mama tvarkys artimųjų kapus, rinks šapelius, Raimondas pamažėle iš šulinio atneš vandens gėlytėms pagirdyti.
„Biržiečių žodis“
Sigutės Kvetkienės nuotr.
selonija.lt
The post Nelaimė pakeitė gyvenimą appeared first on www.selonija.lt.