Kempteno stovykla Vokietijoje 1946 m. Lietuvių DP stovykla Kemptene (Vokietija) 1946 metais. Čia veikė lietuviškas vaikų darželis, pradžios mokykla, gimnazija.
Borisas JANUŠEVIČIUS
Viltys geso
Pokario pradžioje pažeminimus DP stovyklose išpirkdavo viltis greitai grįžti namo. Buvo laukiama ginkluoto vakarų sąjungininkų ir SSSR konflikto. Tada Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, būtų atgavusios nepriklausomybę.
Su viltimi laukta naujo sąjungininkų šalių vadovų susitikimo Paryžiuje, po to – Maskvoje. Tikėtasi, kad prie Baltijos jūros bus pažymėtas kampelis, kur vėl galės susirinkti po visą pasaulį išblaškyti mūsų tautiečiai. Gyvenimas DP stovyklose virto begaliniu laukimu. Kuo toliau, tuo laukimo nusivylimų vis daugėjo.
Karas nuvertino moralines vertybes, o gyvenimas stovyklose panašėjo į vegetavimą ar kaimenės būtį, kuri šviesuomenei buvo sunkiai pakeliama. Nuolat vaidijantis, girtuokliaujant, spekuliuojant vyko ir profesinių sugebėjimų atrofija, geso talento kibirkštys, stiprėjo abejingumas dvasinėms vertybėms. Į pirmą vietą iškilo kova už biologinę egzistenciją.
Stovyklų vaizdą kandžiai nupiešė P. Andriušis: „Bet kas gi tos pabėgėlių stovyklos? Kacetas be kankinimų, vienuolynas be religijos, kareivinės be muštro, mokinių bendrabutis be mokslo, žydų kahalas be rabino“.
Lietuvių DP gyvenimą stengėsi reguliuoti ir jiems tarptautinėse institucijose atstovauti Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIKas). Jis prisiėmė teisę būti lemiančiu veiksniu sudarant išlaisvintos Lietuvos laikinąją vyriausybę, stengėsi atlikti jos funkcijas išeivijoje. Didžiausia lietuvių DP visuomenine organizacija Vakarų Vokietijoje tapo Lietuvių tremtinių bendruomenė (LTB).
Tolimesnė emigracija
Laikas bėgo, o Baltijos šalių laisvės byla į pasaulinės politikos stalčius grimzdo vis giliau. Pradėjo aiškėti, kad vieninteliu išsigelbėjimu iš stovyklinio gyvenimo yra tolimesnė emigracija.
Prieš pradedant ieškoti šalių, galinčių ir norinčių priimti DP, reikėjo įrodyti, kad DP nebuvo nacių kolaborantai. Tuo metu tokių nereikėjo niekur ir niekam.
Petras Jakubėnas prie savo namų Bradforde 1986 m. vasario mėn.
Gražinos Tolkačiovienės albumo nuotr.
Nuogirdos apie galimybes apsigyventi Tunise ar Maroke nieko neviliojo. 50000 DP žadėjusi įsileisti Gvatemala jų įkūrimui skyrė neapgyvendintą teritoriją. 17000 DP sutiko priimti Venesuela, 29000 – Brazilija, 33000 – Argentina ir 38000 – Prancūzija. Bet tai lietuvaičiams buvo nepriimtina. Per kratas neatimtos brangenybės dar leido jiems rinktis.
Pirmosiomis šalimis, į kurias, vos atsiradus progai, DP noriai plūstelėjo, tapo Belgija ir Didžioji Britanija. Teikdama pirmenybę lenkams, ukrainiečiams ir baltams, 1946 m. rudenį Belgija paskelbė darbams anglies kasyklose priimsianti 20000 DP (su šeimų nariais – 50 000).
Didžioji Britanija pirmiausia įkurdino sąjungininkų pusėje kovojusius veteranus, pirmiausia – lenkus. Dirbti ligoninėse atvyko 2500 baltų moterų. 1947–1948 m. laisvai samdomais darbininkais įsileista per 150000 DP europiečių.
Į Didžiąją Britaniją pateko ir publikacijos pradžioje minėtas rinkuškietis Petras Jakubėnas. Čia jis greit atkuto ir Bradfordo darbininkų kvartale pasistatė namą. Apie Petrą Rinkuškiuose ilgai nieko nebuvo žinoma. Nenorėdamas pakenkti artimiesiems, jis namo net laiškų nerašė. Gimtinėje jis jau buvo apraudotas. Ir tik likus metams iki motinos mirties, 1953 metais, Petras parašė jai laišką. 2000 metais Petras mirė Anglijoje. Urna su jo kremuotais palaikais palaidota Rinkuškių kapinėse.
Tuoj po karo imigracines programas pradėjo ir Australija. Pirmieji DP į Australiją atvyko 1947 m. lapkričio 27 d. Iš viso čia prieglobstį rado 182159 DP (tarp jų – apie 36000 baltų). 1947 metais prasidėjus ekonominiam bumui vartus DP pravėrė Kanada.
Belgijos, Didžiosios Britanijos, Kanados emigrantų atrankos komisijos (ypač Kanados) rinkdavosi tik raumeningus, jaunus, sveikus ir nevedusius vyrus bei netekėjusias merginas, dažnai net išskirdamos šeimas. Daug DP netikdavo dėl sveikatos ir amžiaus. Orientacija į fizinę atrenkamųjų jėgą vertė DP slėpti savo tikrąjį, neretai aukštąjį humanitarinį, išsilavinimą.
Jeigu po karo dauguma DP lietuvių, kuriems negrėsė represijos, laukė sugrįžimo į Lietuvą, tai prasidėjus emigracijai troško vartų atsidarymo į JAV – tradicinę lietuvių emigracijos šalį. Ten daug kas turėjo giminių. Buvo tikimasi, kad šie padės geriau įsikurti. Tačiau pastarieji buvo atsargūs. JAV juk kariavo su nacistine Vokietija, į kurią subėgo DP tapę lietuviai. JAV, Kanadoje ir kitur gyvenančius DP artimuosius ir pažįstamus – kvietėjus vėl teko ilgai įtikinėti, kad bendradarbiavimu laikomas mokytojavimas ar ūkininkavimas nacių okupuotose šalyse buvo priverstinis. Jie juk bėgo nuo bolševikinės TSRS. Čia kvietėjams vėl galvosūkis. Kovoje su naciais bolševikinė TSRS juk buvo daugiausiai kraujo netekusi JAV sąjungininkė. Juk dėl to, kad TSRS buvo menkai pasiruošusi agresijai, JAV pramonė karo metu suklestėjo. Pagal Lendlizo programą, 1941 m. JAV prieš nacius kariavusioms šalims pradėjo tiekti karinius techninius įrengimus, rėmė šias šalis pinigais. Dalyvavimas kare paspartino Jungtinių Valstijų turto investicijas ir pagerino pramonės pajėgumą. Iš visų karo dalyvių JAV vienintelės pralobo.
Vėl prisimenu pokarį. Vokiečių užpulta Raudonoji armija išdūmė juokingai menkais „polūtorkėmis“ vadinamais sunkvežimiais. 1944 metais ji grįžo amerikoniškais „Studebakeriais“, parskrido amerikoniškais „Duglasais“. „Tušonka“ vadinamų užjūrinių mėsos konservų pakako ne tik frontui. Pagal korteles jie buvo pardavinėjami ir civiliams. Sėkmingai sunešiojau paltą, pasiūtą iš amerikoniškos kariškos antklodės, sudėvėjau iš kiaulės odos siūtus batus su auliukais. Prisiminęs pastaruosius susiraukiu: jie praleisdavo vandenį, todėl kojos nuolat buvo drėgnos ir šaltos.
Svajonių šalis
Retsykiais į JAV išvykstantis laimingasis tautietis stovyklose buvo išlydimas su pavydu. Likusieji liūdnai apmąstydavo menkas savo galimybes pakliūti į šią svajonių šalį. Mat pagal to meto JAV tautybių kvotų sistemą čia kasmet galėjo imigruoti apie 300 giminių turėjusių ir jų kvietimus gavusių lietuvių DP. Tad paskutinis jų Amerikos krantus būtų išvydęs maždaug po 200 metų.
Informacija apie emigraciją buvo godžiai gaudoma. Pradžioje ji buvo gan nepalanki. Keli aukšti JAV pareigūnai pasisakė prieš DP įsileidimą į jų šalį. Spaudoje svarstytos masinio lietuvių persikėlimo į Aliaską galimybės. Labiausiai gundė tarp Kanados ir Niujorko valstijos esančios Meino valstijos kongreso 1947 m. pavasarį priimtas įstatymas. Jis įgaliojo krašto kėlimo komisiją išplėsti pagalbą Meine įkurdinamiems baltams nuperkant žemės. Deja, ši idėja greit užgeso.
1948 metais stovyklas žaibu apskriejo žinia apie tų metų birželio 11 d. JAV senato priimtą DP emigracijos įstatymo projektą. Pagal jį, per dvejus metus buvo numatoma įleisti 200000 DP. Pusė vietų buvo skirta baltams ir ukrainiečiams. Birželio 25 d. prezidentas įstatymą pasirašė. Nepaisant įvairių biurokratinių barjerų emigracija akimirksniu virto masine. Stovyklos tuštėjo lyg per gaisrą. Įstatymu pasinaudojo apie 400000 DP, tarp jų ir daugiau kaip 27000 lietuvių.
1963 metais lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje palaidoto buvusio Krašto apsaugos ministro rinkuškiečio Jono Variakojo kapas.
Variakojų albumo nuotr.
DP stovyklos tirpo visur. Jas pirmieji skubėjo palikti lietuviai. Pavyzdžiui, iš 4000 Austrijos stovyklose gyvenusių lietuvių po DP laikotarpio čia jų liko apie 200. Sumažėjo kolonijos Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Prancūzijoje.
Vokietijoje
1949 m. rugsėjo 7 d. buvusiose trijose po Antrojo pasaulinio karo okupuotos Vokietijos zonose (Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir JAV) buvo įkurta Vokietijos Federacinė Respublika (VFR, Vakarų Vokietija). Įkūrus pokarinę vokiečių valstybę lietuviai liko išbarstyti 155 VFR vietovėse. Tarp jų ir Ludwigsfelde, buvusioje pagalbinėje Dachau koncentracijos stovykloje.
Vokiečiams perėmus DP stovyklų administravimą, sapnai apie jų savivaldą bemat išsisklaidė., Slopindami tautines grupes vokiečiai apkaltino tautinius stovyklų komitetus politikavimu ir jų nepripažino. Buvo ignoruojami net tautiniai Raudonieji Kryžiai ir kitos šalpos organizacijos.
Perdavus DP vokiečiams, ypač išaugo butų problema. Užsieniečiai beveik niekur nebuvo priimami į vokiečių namus. Juos bruko į prastus barakus ar net požeminius bunkerius. Naujai pastatytuose barakuose į vieną kambarį būdavo sukemšama po keletą šeimų. Viltis ateityje sulaukti žmoniškesnių sąlygų geso. Ypač bloga situacija buvo JAV ir Prancūzijos zonose. Vokiečių butų įstaigos atsisakydavo nuomoti butus net įsidarbinusiems DP. O privatūs savininkai nuomodavo tik sumokėjus avansu 1000–3000 Vokietijos markių. Jau iš vokiečių mokamų pašalpų gyvenusiems DP tai buvo neįkandama. Svetimtaučių nekenčiantys vokiečių darbdaviai jų dirbti nepriiminėjo.
1950-ųjų vasarą VFR buvo likviduota paskutinė lietuviška Šv. Gmiundo stovykla, kurioje dar buvo likę 900 lietuvių. Atėjo VFR kariuomenės atkūrimo metas ir kareivinėse gyvenę lietuvių DP likučiai buvo sukelti į baltams skirtą Memmingeno stovyklą.
Pasibaigus DP laikotarpiui, Vakarų Europoje liko keli tūkstančiai lietuvių.
Memorialinis ansamblis „Tėvynei Lietuvai“ Tistede (Danija).
Išreikšdami savo padėką sunkiais karo metais apie 750-čiai lietuvių priglaudusiam Tistedo miestui, 1947 metais jame buvo įkurtas parkas su paminkliniu ansambliu „Tėvynei Lietuvai“. Memorialinius paminklus sudaro medinis kryžius, herbo (vytis) mozaika ir iš stulpų padarytas baltas paminklas su įrašu: „Mūsų didžiausias troškimas – Tėvynės laisvė“.
„Mes taip tikėjomės, taip laukėme, bet taip ir nesulaukėme tos dienos, kad galėtume sugrįžti į gimtinę. Taip arti Lietuvos, kuri tuomet buvo visai nepasiekiama“. Taip baigė savo pasakojimą Danijoje gyvenanti ir 1997 metų spalį gimtuosius Biržus aplankiusi Livija Klāns-Kovalevskis (Kaufmanaitė).
„Biržiečių žodis“
selonija.lt