Editos Mikelionienės nuotr.
Edita MIKELIONIENĖ
Trisdešimt dvejų Artūras Čerkašinas į Biržus atvažiavo prieš tris mėnesius. Padirbėti Vaikų dienos centre jį pakvietė pastorius Linas Šnaras. Artūrą Dienos centro darbuotojai vadina stebuklu, jo iš akių nepaleidžia vaikai. Sunku patikėti, jog dar prieš kelerius metus Artūras ieškojo dugno, į kurį galėtų atsispirti ir išsivaduoti iš priklausomybių liūno. Pasakodamas apie savo gyvenimą Artūras graudinasi ir tikina: netiesa, kad vyrai neverkia. Ir dar kaip žliumbia…
Artūras – Dienos centro sėkmė
Dienos centro vadovė Vera Šnarienė, darbuotoja Rūta Berlinskienė Artūru negali atsidžiaugti. Kaip medus prie jo limpa vaikai, paguodos ir patarimo į jį kreipiasi tėvai, kaip į viltį, jog galima išsikapstyti iš sunkiausių būsenų, į jį žvelgia tos vilties netenkantieji. Artūras atviras, dėmesingas, jautrus, kuklus, labai mėgsta dovanoti dovanas: iš savo algos nupirko vaikams žaidimą, pasiūlė aplankyti Dienos centrą lankančio vaiko šeimoje gimusį naujagimį taip labai pradžiugindamas sunkiai besiverčiančią mamą… „Artūro pasirodymas Dienos centre – tikra sėkmė“, – sakė Rūta Berlinskienė.
Vaikystė: į neviltį
Ketvirtadienio rytą Dienos centre laukdamas vaikų Artūras su pagalbininkais sukosi virtuvėje. Pietaus 35 vaikai, todėl ir sriubos puodas, ir salotų dubuo turi būti didelis, ir bulvių nemažai reikia nuskusti. O po to – ant kalniuko. Nesvarbu, kad spaudžia tikras žiemos šaltis, svarbu pasirūpinti, kad vaikai būtų tinkamai apsirengę.
Kol burbuliuoja puodai, prisėdame su Artūru išgerti arbatos ir pasikalbėti.
– Esu vilnietis, rusas. Kalbėti lietuviškai mokausi ir dabar iš vaikų, o prieš porą metų temokėjau vos kelis žodžius, – šypsosi Artūras.
Tuo sunku patikėti, nes Artūras lietuviškus žodžius beria su vos juntamu akcentu.
Ir kas tikrą vilnietį, sostinėje pragyvenusį 28 metus, atvijo į Biržus? Artūras pasakoti pradeda iš toli.
Jo vaikystės pradžia – normalioje mamos ir patėvio šeimoje. Nors mama stengėsi gyventi tinkamai, jai nelabai sekėsi. Šeimoje kildavo barniai, mama mėgo išgerti. Dėmesio, apie kurį svajojo, Artūras iš mamos nesulaukdavo, ji neišklausydavo jo, nepaklausdavo, apie ką jis svajoja. Prieš 22 metus, kai Artūrui buvo vos dešimt, per Naujuosius metus jo mamą nužudė. Patėvis pasuko savais keliais. Artūras neteko ir šeimos, ir namų teko kraustytis pas močiutę. Vaikas jautėsi tarsi slystų žemė iš po kojų, žlugo visos jo viltys, liko tik pyktis ir noras keršyti.
Netoli Artūro ir jo mamos namų gyveno jo tikrasis tėvas. Tačiau santykiai su juo nesiklostė. Nerado Artūras užuovėjos ir močiutės namuose. Namuose nuolat kildavo nesutarimai tarp giminaičių, trūko pinigų, Artūras neturėjo savo kambario. Bet svarbiausia – niekam nebuvo įdomu, apie ką Artūras svajoja, kaip jaučiasi, ko gyvenime siekia.
– Pasidariau uždaras, pradėjau gyventi gatvės gyvenimą. Gatvėje visi buvo linksmi. Juokiausi ir aš, nors viduje verkiau, gailėjau savęs. Gatvėje visi buvo panašūs į mane, todėl ten jaučiausi saugiau. Grįžęs namo, vėl pamatydavau portretus, kurie priminė tragediją, skaudino. Namai man priminė laidojimo biurą, – pasakojo Artūras.
Dugno paieškos
Anot Artūro, gatvėje paslysti ir įklimpti į priklausomybes labai lengva.
– Pradėjau meluoti, bartis su močiute. Man trūko vyriško, tėviško peties, bet ryšio su tėvu tuomet neradau. Pykau, kodėl nužudė mano mamą, stengiausi pabėgti nuo problemų. Atleisti, mylėti nemokėjau, jutau tik norą keršyti. Norėdamas pyktį nuslopinti, įnikau į alkoholį, narkotikus, – prisimindamas praeitį graudinosi Artūras.
Daug, gal dešimt metų, anot Artūro, jis kapstėsi liūne niekaip nerasdamas dugno, nuo kurio galėtų atsispirti. Aplinkui buvo tas pats miestas, tie patys konteineriai, kuriuose ieškojo maisto, tos pačios laiptinės, kuriose teko nakvoti, tie patys draugai. Močiutė išvarė iš namų. Užklupo sunki liga, teko operuotis, o medikai viltingų prognozių neteikė.
– Jaučiausi pavojingas, nepilnavertis, invalidas. Nenorėjau grįžti į savo miestą, tik neturėjau kur eiti. Tąkart man padėjo žmonės, kurių tada nepažinojau. Jie sakė, kad esu brangus, svarbus. Sukalbėjau trumpą atgailos maldą. Bet… Vieną kartą perdozavau ir, galima sakyti, miriau. Labai išsigandau. Išvažiavau į Kėdainių rajone esantį reabilitacijos centrą, – pasakojo Artūras.
Editos Mikelionienės nuotr.
Pataikė Dievui į delnus
Reabilitacijos centre Artūras pirmą kartą išgirdo jį šaukiant vardu, o ne pravardėmis, ten išgirdo klausimus: kaip jautiesi, kokių turi planų ateityje…
– Įkritau Dievui į delną ir atsispyriau. Dievas mane pradėjo traukti iš liūno, – sako Artūras.
Po metų reabilitacijos centre jis liko jame dirbti savanoriu. Pabaigė vidurinę mokyklą. Beje, lietuvišką. Suprasti, ką kalba mokytojai, buvo sunku. Ypač per biologijos pamoką. Bet lietuvių kalba darėsi vis lengvesnė ir suprantamesnė. Po to Artūras mokėsi siuvimo kursuose, išvyko į Ukrainą, Biblijos koledžą… Tačiau savanorio darbo reabilitacijos centre nemetė, traukė savo likimo brolius iš liūno, dalijosi savo patirtimi ir emocijomis. Kai būdavo sunku, atsimindavo eilutę iš Biblijos: „Našlių ir našlaičių aš nepaliksiu…“
– Savanoriaudamas važinėjau į kalėjimus. Keista būdavo: pirma buvau vienoje pusėje, o dabar – kitoje. Bet labiausia norėjau dirbti su vaikais. Tam reikėjo išsilavinimo. Įstojau į Kauno karaliaus Mindaugo profesinę mokyklą ir įgijau socialinio darbuotojo profesiją. Norėjau dirbti krikščionių organizacijoje, todėl nusprendžiau palikti reabilitacijos centrą, – pasakoja Artūras.
Biržietiški diplomai
Artūras persikėlė dirbti į Jonavos vaikų dienos centrą, dirbo savanoriu vaikų vasaros stovyklose, ten susipažino su Dienos centro vaikais ir darbuotojais iš Biržų.
– Kai pastorius Šnaras paskambino ir pasiūlė vykti į Biržus, supratau: turiu keliauti. Mane priglaudė Veros ir Lino šeima, – pasakoja Artūras.
Artūrui čia viskas patinka: ir darbas, ir vaikai, ir Biržų miestas.
– Man, nuo Vilniaus asfalto, Biržai labai gražūs: ir upės ir ežeras. Man patinka pabūti prie ežero vienam, – sako vyras.
Dabar Artūro gyvenimas eina vis šviesyn: sušilo santykiai tarp jo ir tėvo. Vyras lanko tėvą kartą per mėnesį, bendrauja su jo šeima ir sese Veronika. Prieš mirtį su Artūru susitaikė ir jo močiutė. Močiutės netektį Artūrui padėjo išgyventi naujoji jo bičiulių ir bendradarbių šeima Biržuose.
Artūras prisipažįsta: kažin, ar jam pavyks pasiekti dar kažkokių mokslų, nors to ir labai nori. Tačiau kiekvieno vaiko raštelis, skirtas jam su meile, tarsi priedas prie diplomo.
Kodėl vieniems pavyksta, o kitiems – ne?
Ne kiekvienam pavyksta išbristi iš baisaus gyvenimo liūno. Kodėl vienam laimė nusišypso, o kitam – ne?
– Čia kaip su tėvais ir vaikais: kai vaikai tėvus palieka, tėvai jiems nebegali padėti. Kai tu palieki Dievą, jis tau irgi nebegali padėti, – sako Artūras. – Naktimis verkdavau, norėjau išsigelbėti, bet nebuvo dugno. Ir tegu žmonės nemano, kad vyrai neverkia. Ir dar kaip žliumbia…
Kiekviename mūsų – socialinis darbuotojas
Artūras tikras: kiekviename vaike glūdi talentas.
– Man patinka kurti kažką natūralaus, paprasto. Maži vaikai, kurie dar kvepia Dievu, tave priverčia atrasti jų talentus, – šypsosi Artūras.
Vyras kartu su jais žaidžia, čiuožia, dūksta, bendrauja, šoka. Leidžia sau pasijusti paaugliu vien tam, kad tik atvertų vaiką, kad tik padėtų jam atsiskleisti. Nes yra tėvų, kurie vaikais, jų talentais nepasidžiaugia. Vaikai užsidaro, nes stengiasi paslėpti gėdą, kad jo namuose girtaujama, kad jo namai griūna. Tą Artūras žino iš savo patirties. Todėl į Dienos centrą jis ateina ir savaitgalį, bendrauja su jaunimu ir vaikais. Arba susirenka Lino ir Veros namuose. Artūras šypsosi: Lino ir Veros namai – Dienos centro tęsinys. Todėl ir savo asmeninio gyvenimo kūrimą Artūras atideda ateičiai: jis dar mokosi gražios šeimos modelio.
– Kiekvienas žmogus, kuris nori padėti kitam ne tik per Kalėdas, bet visada, yra socialinis darbuotojas. Mes visi turėtume jais būti, – įsitikinęs Artūras.
„Biržiečių žodis“
Editos Mikelionienės nuotr.
selonija.lt