Sentikiai ketvirtadienį šventė Kalėdas. Cerkvės durys neatsidarė. Reginos Vaičekonienės nuotr.
Regina VAIČEKONIENĖ
Kvedariškio sentikiai praėjusį ketvirtadienį šventė Kalėdas. „Biržiečių žodis“ lankėsi šiame rusų kaime. Keturi sentikių kiemai. Vienas vyras, keturios moterys. Ir jų suklupusi cerkvė. Per iškilmes maldos namų durys užšalusios, nebeatsidaro. O žilagalvių sentikių širdys, priešingai – labai atviros, tikėjimas karštas.
Fektisto principai
Vienintelis kaime likęs sentikių palikuonis Fektistas Samuilovas kalba: „Visą gyvenimą stengiausi laikytis Dievui ir žmogui duoto žodžio. Valdžia nuvylė. Daug kartų žadėjo atstatyti mūsų maldos namus. Neištęsėjo. Nebeturime nei kur tinkamai mirusiojo pašarvoti, nei kur per šventes pasimelsti. Tupime kaip vištos savo namuose ant laktos“. Reginos Vaičekonienės nuotr.
Fiodoriškyje, taip anksčiau šis kaimas buvo vadinamas, toks pavadinimas artimesnis sentikiams, baigia išmirti trečioji jų, „starovierų“, karta. Apmaudu: užbaigus žemišką kelionę jau nebėra kur mirusiojo, kaip jis nusipelnęs, garbingai cerkvėje pašarvoti bei apgiedoti. Ir per didžiąsias šventes kiekvienas sentikis įkalintas pogrindyje, meldžiasi atskirai. Visi labai laukia sausio 14-osios, Naujųjų metų. Senasis sentikių kalendorius, tokius turi tik Samuilovai, nuo Adomo (pasaulio susikūrimo) skaičiuoja paskutinius 7523-ųjų metų dūžius. Per Naujuosius sentikius aplankys jų dvasininkas iš Rokiškio Aleksandras Kudrešovas. Atveš šventintų žvakių, naujų būsimų metų rusiškų religinių kalendorių. Išklausys išpažintį. Lankys pakiemiais. Į cerkvę neužeis. Durys nebeatsidaro. Sentikiai išpažįsta tik du sakramentus: krikštą ir išpažintį. Žegnojasi dviem pirštais, Dievą garbindami lenkiasi iki žemės, laikosi griežto pasninko. Jų ikonos atgręžtos į rytus, iš kur pateka saulė. Sentikiai ant kaklo nešioja kryželį. Vyrų kryželis siauresnis, moterų – platesnis.
– Mes nepripažįstame jokių paauksuotų ar auksuotų grandinėlių. Kryželis ant paprasto siūlo. Kai kryželis susidėvi, jį dedame prie ikonos, garbingiausioj vietoj. Paliekame ramybėje, kur svetima akis neužmato. Kai kryželį nuplauname, tai ir vandenį turime išpilti ten, kur niekieno koja tos žemės nemindo. Šventas ir vanduo, – pasakoja Marija Samuilova.
Sentikių kryželiai – kuklūs. Vyrų siauresni, moterų – platesni. Ne ant auksinių ar sidabrinių grandinėlių, ant paprasto siūlo. Reginos Vaičekonienės nuotr.
– Senolių sentikių palikimas ne bergždžias, o prasmingas. Nuo mažų dienų vaikai mokomi kantrybės ir supratingumo. Gyvename blaiviai, esame optimistai. Nesimėtome tuščias žodžiais, neužgauliojame artimo. Nepasiduodame pagundoms. Jaunystėje ir mane velnias gundė. Atsilaikiau ir valio, esu tikras sentikis. Jeigu būsi karštai tikintis, tai niekada gyvenime ir nepasimesi. Niekada ir nepasiduosi. Nesakysi: op, viskas baigta… Sentikių religija – konkreti. Toks mūsų ir gyvenimas. Alkoholio nevartoju. Nerūkau. Nemeluoju. Prisiekiau prieš ikoną ir savo žodžio laikausi. Ir man nieko bijoti nereikia. Sąžinė švari. Vakare eidamas miegoti nesi garantuotas, kad atsikelsi, todėl turiu su savo šeimos nariais atsibučiuoti, atsiprašyti, jeigu įskaudinau per dieną, ir gauti iš jų atleidimą. Koks esu, toks ir mirsiu, – dėsto Fektistas Samuilovas, Kvedariškio bendruomenės buvusio vietinio dvasininko Ivonijaus Samuilovo sūnus.
Jiedu su žmona Marija poroje daugiau kaip pusę amžiaus. Sausio 10 dieną Fektistui Samuilovui – 87 metai. Visi bendruomenės sentikiai žino: jų Fektistas griežčiausiai laikosi pasninko. Pasninkauja po 6 savaites prieš Kalėdas, 6 savaites prieš Velykas. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį. Kvedariškio sentikiai nebadauja. Į kaimą užsuka net trys automobilinės parduotuvės. Antradienį – iš Biržų, trečiadienį – iš Skapiškio, penktadienį – iš Zarasų. Sentikiai neišlaidauja. Perka tik tai, kas būtina.
Marija Samuilova, Fektisto žmona: „Sveikatos nebeturime. Ne tik savo cerkvės Rokiškyje nebepasiekiame, bet ir kaimynų nebeaplankome. Bendraujame tik telefonu. Laukiame Naujųjų. Aplankys bendruomenės dvasininkas Aleksandras Kudrešovas. Atliksime išpažintį. Pagiedosime. Pas mus…“ Reginos Vaičekonienės nuotr.
Pirmąją Kalėdų dieną sentikis Fektistas Samuilovas „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo:
– Pasninkavau 6 savaites. Nei mėsiškų, nei pieniškų patiekalų nevalgiau. Ir nugalėjau frontą. Šiandien jau skanavau mėsos. Labai daug kartų medikai, pažįstami man kartoja: „Samuilovai, baik su tom savo kruopom. Jau ir mano motina maldauja: „Užteks. Užvalgyk, Dievas nebaus. Juk niekam blogo nedarai“. Jeigu vieną dieną, savaitę prapasninkauju, negi pasitrauksiu, – įsitikinęs sentikis Fektistas, vienintelis kaimo vyras. Kartą per metus, prieš Kalėdas, jaunas lietuvis kaimynas sentikiui apdailina barzdą.
Fektistas Samuilovas džiaugiasi: Biržuose jis retas svečias, bet žmonės jį gatvėje atpažįsta. Rodo: „Žiūrėkite, Fektistas eina“… Kas iš to sentikio įvaizdžio? Konkrečios pagalbos bendruomenei reikia.
– Kreipiausi į įvairias instancijas, kad padėtų mums atkurti cerkvę. Nenorime savo maldos namų prarasti. Niekas sentikių reikalų nesprendžia. Numiršta kas nors iš bendruomenės, lakstom lakstom. Neturime kur mirusiojo padėti, kaip garbingai pagal tradicijas pašarvoti, atsisveikinti. Turėtume užeigą, per šventes susiburtume, pabendrautume. Mintimis pasidalintume. Ir per šias Kalėdas tupime kaip vištos ant laktos savo, o ne maldos namuose. Iš Vilniaus šiais metais man atsiuntė cerkvės dokumentus. Kvedariškių sentikių bendruomenė įregistruota popieriuose. Mūsų bendruomenei priklauso ir Apaščios kaimo (Rokiškio raj.) sentikiai, bet kas iš to. Bendruomenės maldos namai avarinės būklės. O kiek čia sentikių buvo pašarvota, vaikučių pakrikštyta! Kai šilta, kūdikiai būdavo nardinami į Apaščios upės vandenį, o kai šalta – cerkvėje į kubilą. Kubilas tebestovi. Per šalčius iš Apaščios kibirais prisemdavo vandens su visais ledais, pripildavo į kubilą. Ledus išgraibo, išmeta. Šildyti vandens negalima. Į ledinį vandenį kūdikius nardindavo. Tris kartus. Su ranka burnytę, nosį, ausytes uždengia ir nardina. Kūdikis raudonas raudonas. Tai bent krikštas. Neprisimenu, kad kuris nors būtų susirgęs ir miręs, – prisimena Fektistas Samuilovas.
Fektistas, kaip ir kiti Kvedariškio sentikiai, su žmona Marija, artimaisiais ir sentikėmis kaimynėmis bendrauja rusiškai. Su lietuviais kalba lietuviškai.
Apfijos pyragai
Apfija Ivanova sėdi prie stalo ir valgo pietus. Buvo labai pasiilgusi rūgštynių sriubos. Rūgštynių sriuba ji pavaišino ir savo brangų svečią. Jaunėlį sūnų Vitalijų. Vitalijus atvyko iš Klaipėdos. Apfija užaugino tris sūnus. Michailas gyvena Šiauliuose, Valerijus – Radviliškyje. Labai kviečia sūnūs ir marčios pas juos ne tik pasisvečiuoti, bet ir pasibūti nors per žiemą, bet Apfijai savo namuose geriausia. Daug maloniau ne pačiai kieminėti, bet svetelių laukti. Vasario 15-ąją Apfijai Ivanovai bus 87 metai.
Apfija Ivanova, buvusi šauni kaimo šeimininkė, ir per šias Kalėdas iškepė šventinį pyragą. Su jaunėlio sūnaus klaipėdiečio Vitalijaus pagalba. Sūnus užminkė tešlą. Reginos Vaičekonienės nuotr.
– Fiodoriškyje gyveno mano proseneliai, seneliai, tėveliai. Kol jie gyvi buvo, galėjome paklausinėti jų daugiau apie kaimo, giminės istoriją. Žioplai gyvenome. Kol buvome jauni, nei mums rūpėjo, nei reikėjo. O dabar senatvėje nežinome ką apie Fiodoriškį papasakoti, – apgailestauja namų šeimininkė.
Kalėdoms senoji Apfija kepė šventinius pyragus. Jos sūnus Vitalijus pusvalandį minkė tešlą. Kol pyragas kepė, šeimininkė nesitraukė nuo krosnies. Sėdėjo. Budėjo. Naminis pyragas gardus. Tokiais pyragais prieš daugelį metų per Kalėdas kvepėjo kiekvienas sentikių kiemas.
Apfiją Ivanovą labiausiai pradžiugino sūnaus Vitalijaus dovana. Rusiškas 2016-ųjų metų kalendorius. Jame visos religinės šventės.
– Kalėdų ir Naujųjų metų datos nesikeičia. Kitos religinės mūsų šventės – kilnojamos. Visų nebegaliu atsiminti. Pasižiūriu į kalendoriaus lapelį ir žinau, – džiaugiasi sentikė Apfija.
Kvedariškyje gimusiam ir augusiam, išsimokslinusiam klaipėdiečiui Apfijos Ivanovos sūnui Vitalijui irgi nesvetimi gimtojo kaimo sentikių rūpesčiai. Gaila nykstančios cerkvės, mirštančio sentikių kaimo. Vitalijaus įsitikinimu, cerkvės remontuoti jau nebeapsimoka. Verčiau šioje vietoje tokią pat pastatyti iš naujo.
– Klaipėdoje sentikių bendruomenė neseniai pasistatė naujus maldos namus. Bet bendruomenė gausi. Nuošalyje neliko, prie statybų finansiškai prisidėjo ir savivaldybė, – pasakojo Vitalijus Ivanovas.
Ksenijos gimtadienis
Sentikių Kalėdos visuomet sutampa su Ksenijos Samuilovos gimtadieniu. Šis – 81-asis. Ksenija vienintelė iš sentikių šventes pasitinka linksmoje ir gausioje kompanijoje. Sūnus Ivanas, anūkas Andrius su žmona Vaida, proanūkės Viktorija ir Gabrielė. Pasveikinti užbėgo ir kaimynas Mindaugas.
Anūkas Andrius dar prisimena, kokios smagios būdavo jo vaikystės Kalėdos, Velykos Kvedariškyje prieš penkiolika metų. Pas savo tėvus suvažiuodavo vaikai su savo atžalomis, Andriaus bendraamžiais. Visų susitikimo vieta būdavo prie Apfijos Ivanovos namų.
Ksenija Samuilova per Kalėdas švenčia gimtadienį. Svečių namuose netrūksta.
Sentikės Ksenijos namų duris iki šių dienų varsto jaunimas. Anūkai, proanūkiai. Ksenijos namuose kalbama net trimis kalbomis: rusiškai, lietuviškai, lenkiškai. Namų šeimininkė paiso sentikių tradicijų. Ji iki šiol tebesaugo dvasininko Ivonijaus Samuilovo dovanotą religinį kalendorių. Nors senas kalendorius, bet moteris puikiai atskaičiuoja metus ir šventes. Nuo pasaulio susikūrimo, nuo Adomo, skaičiuoti jai įdomiau. Ksenija Samuilova laukia 7524-ųjų. Prieš Naujuosius Ksenija iškūrens savo pirtį.
Ksenija tvirtina: savo kaimą sentikiai irgi vadina senoviškai. Ne Kvedariškiu, bet Fiodoriškiu. Pasakojama, jog kaimas pavadintas pirmojo čia įsikūrusio ruso sentikio Fiodoro garbei.
Į pirtelę pas Antaniną
. Kūčių vakarą Antaninos Stepanovienės pirtelė buvo iškūrenta. Svečiai į ją pramynė taką. Reginos Vaičekonienės nuotr.
Į Kvedariškį prieš šventes kelią pravažinėjo Antaninos Stepanovienės vaikai, anūkai, proanūkiai. Kūčių vakarą. Tradiciškai, paskutinį kartą per metus, rūko pirties kaminėlis. Joje maudėsi ir krykštavo vaikai, moterys, vyrai. Tai byloja į pirtį išmintas takelis. Pirtelė jauki. Namų šeimininkė Antanina šiai progai suriša daug įvairiausių vantų. Jos kaimynai Tatjana ir Genadijus priskina ir į kiemą prineša ąžuolo, beržų, liepžiedžių, pušies šakų.
Antanina Stepanovienė pirmąją Kalėdų dieną. Reginos Vaičekonienės nuotr.
– Atvažiuokit, išbandysite visus rusiškos pirties malonumus. Žodžiais to nenupasakosime, reikia pačiai pajusti, – tikina Antaninos viešnia, jos kaimynė Tatjana.
Ji į Kvedariškį atsikrausčiusi iš Klaipėdos prieš keliolika metų. Moteris giria savo kaimynus sentikius, ypač Antaniną Stepanovienę. Už darbštumą, svetingumą, vaišingumą, smagumą.
– Nebeišgirsi, kaip mes šį Kalėdų vakarą rusiškai šoksim ir dainuosim, – atsisveikindama sako Tatjana.
„Biržiečių žodis“
selonija.lt