Sigutė KVETKIENĖ
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Poškus šiandien būtų šventęs savo 80-metį. Jis 35 metus dirbo buvusio „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininku. Apie Petrą Poškų, kaip gabų ir sąžiningą vadovą rašyta daug. Šiandien skaitytojams pateikiame žiupsnelį prisiminimų žmonių, dirbusių šalia Petro Poškaus ir bendravusių su juo.
Vienodai teisingas visiems
Pačeriaukštiečiai Irena ir Vytautas Kuginiai Petrą Poškų pažino nuo tada, kai jis į kolūkį atėjo dirbti agronomu. Pasak pašnekovų, iš pradžių jaunuoliui sunkiai sekėsi, jauno idealisto veikla daug kam nepatiko. Irena pasakojo įstrigusį atmintin epizodą, nuo kada į vaikiną imta žiūrėti kitaip:
– Jaunasis agronomiukas tikslino kolūkiečių sklypų ribas. Jis ėmėsi permatuoti sklypą vieno veikėjo, kurio niekas iki tol nedrįsdavo liesti. Eina agronomas per lauką su „sieksniu“ dideliais žingsniais, į priekį atstatęs krūtinę, lyg veržtųsi kažkur. O iš paskos stypčioja sklypo savininkas ir pamėgdžioja: šaiposi iš jo eisenos, iš kariškų galife kelnių. Aišku buvo, kad agronomiukas tai pastebėjo, bet nieko nesakė. Tik įbedė kuoliuką ten, kur rado ribą. Žmonės nuo tada ėmė kalbėti, kad užsispyręs esąs, nieko nebijo.
Bernardas Blažys, to meto kolūkio pirmininkas, išvykdamas į Vilnių, kito kandidato į savo vietą neieškojo: jam tiko Petras Poškus. Šis, tapęs pirmininku, tęsė pradėtus gerus Bernardo Blažio darbus.
Vytautas Kuginys – buvęs kolūkio vairuotojas. Pasak jo, buvo vienas iš dviejų, buvusių pradėjus pirmininkauti Petrui Poškui. Vėliau Vytautui teko kelis kartus važiuoti į Gorkio miestą Rusijoje parvaryti naujų sunkvežimių. Nors vairuotojų daugėjo, darbas nepasidarė lengvesnis: gausėjo gyvulių, į kolūkį reikėjo atgabenti atsikeliančius čia dirbti specialistus, darbuotojus vežioti į darbą, vėliau – atvežti studentus derliui nuimti.
Irena Kuginienė, dirbusi apskaitos buhaltere, iš pradžių dirbo su sąskaitininku ir vyriausiuoju buhalteriu. Darbo krūvis buvęs didžiulis. Iš pradžių už darbadienius mokėdavo tik kartą per metus. Reikėdavo kiekvieno žmogaus kortelėje suregistruoti jo darbadienius, kuriuos pristatydavo brigadininkai. Dėl netikslumų žmonės pykdavo. I. Kuginienė iki šiol prisimena, kaip Petras Poškus ją užstojo prieš puolusią moterį. Toji šaukė: „Tu mūsų uždarbį pasivogei!“. Pirmininkas ją nutildė: „Jūs nešokite ant jos. Ji jauna, bet dirba gerai. Pirmiausia išsiaiškinkime“. Pasirodė, kad vienas brigadininkas buvo pamiršęs užrašyti darbadienį.
Abu Kuginiai kalbėjo, jog buvo noras dirbti, nes kolūkio pirmininko pastangos ėmė duoti rezultatų: kolūkiečiams atlyginimus mokėdavo vis dažniau, vis didesnius. Į gera keitėsi jų buitis.
Vėliau Kuginiai ir Poškai gyveno kaimynystėje. Pasak Kuginių, vienų vaikai dažnai žaisdavo kitų kieme, suaugusieji irgi gražiai sutarė.
Pats buvęs sąžiningas, Petras Poškus to reikalaudavo ir iš kitų. Ir Vytautas, ir Irena šypsosi, prisiminę, kaip kartą pirmininkas įspėjęs: „Vytautai, tu žiūrėk! Buroko namo nevežk! Vis tiek pagausiu!“.
Vytautas per kiekvieną visuotinį susirinkimą vis kalbą rėždavęs, vis keldavęs negeroves. Po vieno tokio susirinkimo Petras Poškus papriekaištavo: „Kasdien susitinkam, kodėl negalėjai man į ausį pasakyti, kodėl rėžei viešai?“ Bet pakalbėjo šitaip ir tiek, kaimyniški santykiai nepasikeitė.
Rūpinosi jaunais specialistais
Irena Juškienė, Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos mokytoja, pasakojo, kad kolūkio pirmininkas Petras Poškus artimai bendravo su tuometinės Biržų 1-osios vidurinės mokyklos (dabar „Atžalyno“) direktoriumi Jonu Karosu ir būdavo nuolatinis svečias mokykloje. Ten jis agituodavo mokinius, kad kuo daugiau jų pasirinktų žemdirbiškas profesijas ir norėtų mokytis su kolūkio stipendija. Taip ir jos vyras, žemės ūkio specialistas, atsirado Pačeriaukštėje.
Kai Irena, baigusi mokslus tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute ir įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę, po valstybinių egzaminų grįžo į tėviškę, vietos pradinėje mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo. Kad jauna mokytoja neišvyktų kitur, kad vėliau neišsigabentų savo vyro, Petras Poškus pasirūpino, kad ją į darbą priimtų Jonas Karosas. Tikino, kad Pačeriaukštėje bus statoma mokykla ir kad ji turės darbą.
– Petras Poškus skatino jaunas šeimas čia statytis namus. Skirdavo 50 procentų paramą, o likusią sumą buvo galima susimokėti per 20 metų. Kur tu, žmogau, rasi geriau. Taip priviliodavo jaunus žmones. Pasilikome ir mes, – kalbėjo Irena Juškienė. – Pasistačiusiems namus kiemai, įvažiavimai į kiemus, keliukai buvo išasfaltuoti kolūkio lėšomis.
1-oje vidurinėje mokykloje Irena Juškienė dirbo dvejus metus. Petras Poškus prikalbino vadovauti naujam kolūkio vaikų lopšeliui-darželiui. Laikinai, žadėjo. Iki tol, kol bus pastatyta mokykla. Mokytoja pasakojo, kad Petrui Poškui nuolat rūpėjo, ar įstaigoje viskas gerai. Kartais, kai būdavo blogos nuotaikos, leptelėdavo: „Darželis man tik nuostolius neša“. Bet tuoj apsisukęs teiraudavosi, ar ko netrūksta, rūpindavosi, kad dirbančios mamos būtų ramios dėl savo vaikų. Jis tvirtindavo, kad žinodamos, jog jų mažyliai yra saugūs, pavalgydinti, moterys daug geriau dirba.
Eksperimentai gerovės vardan
– Gyvenome labai įdomų gyvenimą, – su nostalgijos gaidele sakė buvusi kolūkio ekonomistė Saulė Neimontienė. Prieš atvykdama į Biržų rajoną ji dirbo Mažeikių rajono Plinkšių tarybiniame ūkyje-technikume. Saulė Neimontienė pasakojo, kaip Petras Poškus sugebėjo įtikinti, kad iš parodomojo ūkio, tiesiogiai priklausiusio Žemės ūkio ministerijai, ji su šeima persikeltų į Pačeriaukštę, kur dar nebuvo asfaltuotų gatvių, nevyko statybos.
– Iš pirmo žvilgsnio čia nepatiko. Bet Petras Poškus taip entuziastingai pasakojo, kaip žada atgaivinti kolūkį, kad norėjosi tikėti, jog jam pavyks. Papirko, kai nuvežė į Butautus ir papasakojo dvaro atstatymo planus. Nors su vyru dar nebuvome galutinai apsisprendę, kaipmat buvo suderinta visose instancijose, kad pradedame dirbti „Laisvosios žemės“ kolūkyje, – pasakojo buvusi kolūkio ekonomistė.
Šeimai davė namą, ganyklos buvo prie pat namų. Tik Saulė Neimontienė ne iš karto pradėjo dirbti. Mat atvažiavo su mažais vaikais: vienam buvo 4 metai, kitam – nebuvo nė pusės.
– Atsikraustėm birželio mėnesį. Nieko nepažįstu. Reikia šienauti. Vyro paprašytas traktorininkas neatvažiavo per pietų pertrauką išvartyti mūsų šieno. Tai popiet nusprendžiau, kad išvartysiu pati. Grėblys ant pečių ir su abiem vaikais – į lauką. Iškart pamačiau, kad nieko nebus… Kaip tik pro šalį važiavo Petras Poškus. Sustojo ir sako: „Susirink tu tuos savo vaikus ir eik namo. Šitiek šieno šįmet priaugo. Atvešim mes tau jo“. Tas geras žodis tiek daug reiškė, kad iki šiol atsimenu. Ir iš tiesų vakare atvežė šieno. Paskui ir mūsiškį išdžiovino, pargabeno.
Moteris sakė, kad jos pasiūlymus pirmininkas priimdavo geranoriškai.
– Su Petru Poškumi buvo labai įdomu dirbti, – pasakojo Saulė Neimontienė. – Dažnai važiuodavome susitikti su mokslininkais į pirmininko brolio Boliaus Poškaus vadovaujamą Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutą. Mokslininkai atvažiuodavo pas mus. Darydavome eksperimentus. Išbandėme kolektyvinę rangą, ūkiskaitą, diegėme šeimos rangą… Net partijos komitete dirbantys asmenys nesuprato, kas yra kolektyvinė ranga, važiavo pas mus klausytis paskaitos apie ūkiskaitą… Sugalvojome, kaip sumažinti popierizmą, įvedėme naują darbo apmokėjimo tvarką traktorininkams, vėliau – ir vairuotojams… Kai kurie mūsų eksperimentai pasiteisindavo, kai kurie – ne. Bet dirbome iš širdies.
Pasak buvusios ekonomistės, Petras Poškus buvo reiklus darbuotojams. Jei specialistas prasižengdavo, pirmininkas jį pasikviesdavo į savo kabinetą, išsiaiškindavo, pabardavo, bet viešai apie tai nekalbėdavo. Pykčio nelaikydavo.
Pasak Saulės Neimontienės, Petras Poškus darė viską, kad kolūkis gautų kuo daugiau pelno. Kai sumanė atstatyti Butautų dvaro rūmus, kuriuose vyktų aukšto lygio renginiai (susitikimai su įžymiais sportininkais, koncertai, dailininkų plenerai…), atidarė alaus cechą, kad atsipirktų investicijos į dvarą. Atsipirko su kaupu. Tik Petrui Poškui dažnai tekdavo teisintis dėl to alaus gamybos. Moters atmintyje tebėra gyvas Kupiškyje vykęs filmavimas TV konkursui „Ne vien duona sotūs“. Ji pasakojo:
– Mūsų kolūkis atstovavo Biržų rajonui. Dar dalyvavo Panevėžio, Rokiškio, Kupiškio, Pasvalio rajonai. Biržai tada užėmė antrąją vietą. Pats kolūkio pirmininkas dainavo ansamblyje. Kiekvienas rajonas be meninio pasirodymo pristatydavo didelę ataskaitą, ką nuveikė, o kitų rajonų komandos turėdavo pakritikuoti. Visos komandos mus tarkavo už alų. Ir tame konkurse, ir kitur Petras Poškus aiškino, kad kaip tik reikia žmones išmokyti ne pasigerti, o kultūringai išgerti dėl linksmumo. Nors kritikuodavo tą alų, bet visoj Lietuvoj apie jį žinojo. Kur važiuodavom, prašydavo atvežti.
Saulė Neimontienė kalbėjo, kad Petrui Poškui rūpėjo ne tik gamybos rodikliai, bet ir aplinkos grožis. Sumanė, kad Pačeriaukštė turi gauti respublikinį prizą už gražiausią gyvenvietę. Atrado kažkokius armėnus, kurie išasfaltavo gatves… Prieš šventes gatvėmis pravažiuodavo mašina su pritaisyta besisukančia šluota. Pirmininkas reikalavo, kad aplink fermas būtų žalios vejos.
Pradėjo nuo sporto
Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos direktorius Audris Viduolis prisiminė, kad apie „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininko norą jį matyti naujai statomos mokyklos direktoriumi pranešė tuometinis švietimo skyriaus vedėjas Kostas Galvelis.
– Sakiau, kad norėčiau pagalvoti, tačiau vedėjas patarė: „Ką čia begalvoti. Jeigu pats Poškus kviečia, eik, bus gerai“. Mokyklos statybose Petras Poškus lankėsi dažnai. Nuolat tarėmės. Jis turėjo svarų žodį. Kolūkis pridėjo pinigų, ir buvo paklota daug geresnė grindų danga, negu buvo numatyta projekte. Nupirko dažų sporto salės grindims, luboms, kai pavyzdžiui, lubos turėjo būti nubaltintos kalkėmis.
Pasak Audrio Viduolio, su Petru Poškumi teko kartu važinėti jam balotiruojantis į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir daug bendrauti. Petras Poškus direktoriui yra pasakojęs, kad pradėjęs vadovauti kolūkiui nežinojo, nuo ko pradėti. Brolis Bolius jam lyg juokais pataręs, kad reikia pradėti nuo sporto ir dainų. Petras Poškus taip ir padaręs. Pirmas jo pirkinys buvo stalo teniso stalas…
– Kolūkio pirmininkas buvo pavyzdys, kaip reikia vadovauti, kaip reikia būti su savais žmonėmis kartu. Jis visur spėdavo. Žiūrėk, rytą veda susirinkimą, o jau per pietus atvažiavęs į Biržus stebi kroso varžybas, serga už mūsų mokyklos sportininkus, džiaugiasi laimėtais medaliais, – kalbėjo mokyklos direktorius Audris Viduolis.
Nebijojo padėti tremtiniams
– Vyras mane į savo namus Medinių kaime parsigabeno iš Pasvalio rajono, – pasakojo kita pašnekovė, buvusio kolūkio gyvulius prižiūrėjusi Bronė Kriaučiūnienė. – Šitoje gryčioje mudu atšokom savo vestuves. Jose dalyvavo ir Petras Poškus. Jam rūpėjo, kad mudu su vyru eitume į kolūkį dirbti. Bet vyras dirbo prie griovių, kolūkyje įsidarbinti norėjau aš viena. Iš pradžių manęs nepriėmė, nes kolūkio valdybos narių Petras Poškus negalėjo įtikinti. Šie tvirtino, kad tik abu su vyru priimtų. Bet tikroji priežastis man buvo aiški: aš – tremtinė.
Moteris pasakoja, jog tada grįžo į Pasvalio rajoną ir įsidarbino ten, kur anksčiau dirbo – Kraštų plytinėje. Neilgam. Per antrąjį susirinkimą Petras Poškus įtikino, kad negalima išskirti jaunos šeimos, kad Bronę Kriaučiūnienę reikia priimti į kolūkį.
Pasak moters, nors ir kaip sąžiningai stengėsi dirbti, jai nuolat buvo primenama, kad ji – buvusi tremtinė. Bet visada jautė Petro Poškaus paramą. Kai už sąžiningą darbą ir gerus rezultatus gavo paskyrą automobiliui, kažkas rajono partijos komitetui paskundė, kad paskyra duota tremtinei, kuri eina į bažnyčią, o jos vyras perduoda žinias į Ameriką… Petras Poškus, grįžęs iš Biržų, pasakė, kad kažin ar begalės ką padaryti, nes valdžia liepia atimti paskyrą. Supykęs moters vyras nuvažiavo į rajono partijos komitetą ir ten išsakė visas nuoskaudas. Matyt, įtikinamai kalbėjo, kad paskyros neatėmė, tik nuramino ir pasakė, kad tiki Petru Poškumi.
– Visą gyvenimą buvo ir iki šiol tebėra, kas pašiepdavo, vadindavo banditais. Mat atėjo kažkokia tremtinė ir gauna garbės raštus, jos portretas kabo garbės lentoj, jai skiria premijas… Daug kas pykdavo, kad sąžiningai prižiūrėjau gyvulėlius. Pavyzdžiui, pakeldavau vėją, jeigu šėrimui žolės neatveždavo. Kita darbuotoja nepatenkinta sakydavo, kad kvailai elgiuosi – nėra pašaro, dirbti nereikia. Gyvuliai dieną neėdę neišdvėstų, o dabar tampykis su ta žole. Bet mums mokėdavo nuo prieaugio. Ir gyvulėlių buvo gaila. Kai vaikai paaugo, ir tie eidavo padėti man… Petrą Poškų dabar peikia tie, kurie tada patingėjo, kuriems Petras Poškus uodegas dėl kokios kiaulystės buvo prispaudęs. Jis vertino ir palaikė visus, kurie stengėsi gerai dirbti, nevogdavo. Ir jam nebuvo svarbu, ar tu partinis, ar klūpai bažnyčioje, ar esi grįžęs iš tremties, – kalbėjo Bronė Kriaučiūnienė.
„Biržiečių žodis“
selonija.lt