Apie Vaidotą Spudą ir jo kūrybą pasakojo leidyklos „Andrena“ vadovė Nijolė Petrošienė, žmona Ada Spudienė-Nikontienė, literatūros kritikas Kęstutis Nastopka, žurnalistas Algirdas Butkevičius
Janina BAGDONIENĖ
Sekmadienio popietė „Senjorų seklyčioje“, paskutinis miesto šventės akordas, pakvietė į artimesnę bendrystę su Vaidoto Spudo kūryba ir jam artimais žmonėmis. Ir 54 metams praėjus po poeto mirties jo eilėraščiai ir prisiminimai gyvi biržiečių atmintyje.
Penktadienio vakarą miesto šventės chorų koncerte skambėjo „Agluonos“ atliekama daina „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Ją V. Spudo eilėraščio „Dainos posmas“ žodžiais sukūrė K. Kaveckas. Biržiečiams daina labai brangi ir dėl to, kad joje apdainuojama Apaščia, ir kad jos autorius – mylimas ir talentingas poetas Vaidotas Spudas, susijęs su Biržų kraštu, pirmuosius ir daugelį kitų eilėraščių spausdinęs „Biržiečių žodyje“. Sekmadienio popietė „Senjorų seklyčioje“, paskutinis miesto šventės akordas, pakvietė į artimesnę bendrystę su poeto kūryba ir jam artimais žmonėmis.
Tos bendrystės leitmotyvas šįkart buvo naujoji knyga „aš mėlyna jauna pušis…“, kurioje – Vaidoto Spudo dienoraščiai, laiškai, eilės, prisiminimai apie jį. Biržiečiams apie poetą šįkart pasakojo jo žmona Ada Spudienė-Nikontienė, literatūros kritikas, profesorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Nastopka, žurnalistas Algirdas Butkevičius, poetą pažinojęs iš literatų būrelio „Biržiečių žodyje“ laikų, aktorė Gražina Urbonaitė, leidyklos „Andrena“ direktorė Nijolė Petrošienė.
Gausiai rinkosi biržiečiai į šį susitikimą, daugelis jau buvo vakar įsigiję ar čia pat įsigijo naująją knygą.
Aktorė G. Urbonaitė popietę pradėjo V. Spudo eilėmis. „Vaidotas Spudas. Jam būtų 80, bet jis ir šiandien su mumis – poetai niekada nemiršta“, – poetinę įžangą baigė aktorė ir žodį perdavė leidėjai N. Petrošienei. „Tokio talento jaunas poetas būtų išaugęs į vieną talentingiausių Lietuvos poetų“, – sakė N. Petrošienė ir pasidžiaugė, kad į vieną knygą sugulė ir V. Spudo eilėraščiai, ir jo laiškai, dienoraščiai. Viskas – autentiška, netaisyta kalba – tegul poeto žodis išlieka toks, koks buvo jo ranka rašytas.
Ada Spudienė kalbėjo ne apie V. Spudo kūrybą, o apie jį, apie jo didžiulę meilę Biržams, artimiems žmonėms. „Labai mylėjo Biržus. Tempdavo mane čionai, aprodė viską, ką buvo galima aprodyti, valtele plukdė po Širvėnos ežerą. Labai mylėjo, garbino Biržų gamtą, nors buvo kilęs ne iš Biržų krašto“, – sakė A. Spudienė-Nikontienė. Su V. Spudu jie susipažino dirbdami Linkuvos mokykloje. Jauną mokytoją iš karto pamilo mokiniai ir kolegos, tai buvo entuziastingas, kūrybiškas žmogus. Mokykloje V. Spudas tuoj įkūrė literatų būrelį, į susitikimus kviesdavo savo buvusius studijų draugus K. Sają, A. Bernotą. „Tai buvo ne vieno talento žmogus: puikiai piešė, buvo aktorius iš prigimties“, – pasakojo poeto našlė.
A. Spudienė-Nikontienė pasakojo apie V. Spudo ligą, apie viltį pasveikti ir neviltį. Užsiminė ir apie „Susitikt tave norėčiau vėlei“ apdainuotąją V. Spudo mūzą Romą: „Visą laiką skatinau parašyti, pabendrauti su ja“.
Po vyro mirties dešimtį metų A. Spudienė gyveno viena, augino sūnų Giedrių, kuriuo taip džiaugėsi jo tėtis, o vėliau ištekėjo ir kartu su antruoju vyru rūpinosi V. Spudo atminimo išsaugojimu. Sūnus Giedrius sulaukė keturių vaikų, tačiau nei sūnus, nei anūkai literatūros talentais neapdovanoti. Giedrius iš tėčio paveldėjo talentą piešti.
Prie V. Spudo kūrybos susitikimo dalyvius grąžino prof. Kęstutis Nastopka. „Jau 54 metai be Spudo, bet jei po tiek metų išeina knyga, aišku, kad kūryba atlaikė laiko išbandymą, – teigė K. Nastopka. Biržus Vaidotas Spudas laikė savo literatūrine gimtine. Būtent Biržų rajono laikraštis, tuomet – „Raudonasis artojas“, išspausdino pirmąjį jo eilėraštį. „Apie kūrybą kartu diskutuodavome P. Skodžiaus suburtame literatų būrelyje. Ir studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute Vaidotas palaikė ryšius su Biržų literatais. Abu su Vaidotu dalyvavome laikraščio skelbtame konkurse, aš tada laimėjau pirmąją vietą, nes rašiau apie komjaunimo bilietą – tinkama tema, o Vaidotas tapo III vietos laimėtoju“ – prisiminė K. Nastopka. Studijuodamas Vilniuje Vaidotas pradėjo rašyti kitokius eilėraščius: „Vaidotas praplėtė poezijos vandenų supratimą meilės eilėraščiais. Jo paveiktas ir aš parašiau keletą meilės eilėraščių vienai biržietei, kurios šiandien salėje nėra“, – su šypsena sakė K. Nastopka.
Tarp lietuviškos poezijos beatričių V. Spudo apdainuotoji Roma, anot K. Nastopkos, užima itin svarbią vietą. Pradėjęs bendrauti su jaunos kartos poetais, V. Spudas pamažu atsikratė socialistinio realizmo štampų, jo kūryboje atsirado naujos metaforos, verlibras. V. Spudo poetinėje biografijoje yra spragų: matyt, ligos paveiktas 1959 metais jis parašė tik vieną eilėraštį, 1960 metais – nė vieno, o 1961-ieji, paskutiniai poeto gyvenimo metai, patys turtingiausi kūrybos – parašyti net 32 eilėraščiai. Tais pačiais metais „Raudonasis artojas“ virto „Biržiečių žodžiu“, o V. Spudas ir toliau savo eilėraščius siuntė ir jie buvo spausdinami „Biržiečių žodyje“.
Vaidoto Spudo bendrystę su „Biržiečių žodžio“ literatais papildė žurnalistas Algirdas Butkevičius, tuo pačiu laiku dalyvavęs P. Skodžiaus literatų būrelio veikloje. A. Butkevičius priminė: šiame būrelyje literato kelią pradėjo net du Nacionalinės premijos laureatai: Kęstutis Nastopka ir Jonas Strielkūnas. 1952 metų gruodžio 31 d. „Raudonasis artojas“ išspausdino 2 pirmuosius V. Spudo eilėraščius „Vietnamo karys“ ir „Rytas kolūkyje“. A. Butkevičius pasakojo: suabejojęs, ar gali moksleivis taip sklandžiai rašyti, P. Skodžius pasidomėjo ir pačiu jaunuoju poetu ir sužinojo – tai tikrai originali kūryba.
A. Butkevičius patikslino datas: 1953 metais V. Spudas pradėjo studijuoti Pedagoginiame institute, 1953 metų vasarą susipažino su Roma ir daug rašė meilės tema, 1954 metais įvyko jau K. Nastopkos minėtas konkursas, kuriam V. Spudas pateikė du eilėraščius apie meilę ir buvo įvertintas III vieta. Tada P. Skodžius rašė, kad tai stipriausi eilėraščiai, bet… Šiuos eilėraščius A. Butkevičius paskaitė susitikimo dalyviams.
1957 metais V. Spudas pradėjo dirbti Medeikių mokykloje. „Dažniau susitikdavome, bendraudavome. V. Spudas daug bendravo su V. Valioniu, 1957–1958 metais daug kūrinių spausdino „Raudonajame artojuje“ – pasakojo A. Butkevičius. Šiuos ir kitus poeto biografijos faktus pateikė kruopščiai juos renkantis ir senus laikraščius bei pirmąją V. Spudo poezijos knygelę „Mėlynos pušys“, išleistą 1963 metais, po poeto mirties, saugantis A. Butkevičius.
O po prisiminimų aktorė G. Urbonaitė skaitė V. Spudo dienoraščių, laiškų ištraukas, jo poeziją.
Daugiau kaip dvi valandas truko sutikimas, jo dalyvius grąžinęs į jauno poeto išgyventus metus, padėjęs geriau pažinti patį V. Spudą. O dar glaudesnė pažintis bus naujoji knyga, kurioje rasime visko: ir puikių eilėraščių, ir nuoširdžių laiškų savo ištikimai žmonai, ir jaunystės blaškymosi, prisiminimų apie jį, biografijos detalių ir skaudų poeto išėjimą turint vos dvidešimt šešerius metus.
„Kažkas nuskynė
Vieną mažą žiedą
Nuo vyšnios baltaplaukės…
Ir niekam jo nebereikėjo,
Ir niekas net nepastebėjo,
Kad trūksta vieno žiedo
Tarp tūkstančio žiedų“.
Taip rašė Vaidotas Spudas. Tik jo kūryba – ne tas vyšnios žiedas, kurio niekas nepastebėtų ar užmirštų praėjus penkioms dešimtims metų po poeto mirties.
„Biržiečių žodis“
Janinos Bagdonienės nuotr.
selonija.lt