Jolantos Lesevičienės nuotr.
2014 m. 22 Lietuvos suaugusių mėgėjų teatrų apžiūroje vaidinti 73 spektakliai, baigiamosiose šventėse – 17. Vertinimo komisija išrinko 35 ryškiausius sezono spektaklius. Šių metų jubiliejinei dešimtajai šventei „Tegyvuoja teatras“ pristatyti 74 nominantai 10 nominacijų. Šventė vyko šeštadienį Rokiškyje. Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio teatro aktorius, Biržų meteorologijos stoties viršininkas Bronius Medinis buvo pristatytas nominacijai „Ryškiausias sezono vyro epizodinio vaidmens atlikėjas“ už Jono vaidmenį spektaklyje „Švelnus ilgesys“ (pagal Florido Buliakovo pjesę „Keturios Jono moterys“ (rež. Vita Vorienė). Bronius apdovanotas Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos diplomu. Sveikiname.
Prisiminkime tuos laikus kada, kur ir kaip Jūs užlipote į sceną?
Tai buvo labai seniai. Ir labai įdomiai. Jau praėjusiame XX amžiuje, 1980 metais. Darbavausi Dotnuvos akademijos agrometeorologijos stotyje. Per pietų pertrauką stoviu su padėklu valgykloje eilėje, prie manęs prieina jaunas vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, tos trupės režisierius Gintautas Jaras, ir klausia: „Nenorėtumėt vaidinti?“ Sakau jam: „Nesu užlipęs ant scenos…“ Jis sako: „Užlipsi!“ Nuėjau į tą pirmą repeticiją. Davė skaityti tekstą. Buvau ką tik po vidurinės, drovumo įsikūnijimas. Skaitau tekstą ir kaip šiandien girdžiu pirmąjį komentarą: „Kaip jis vaidins, taip jaudinasi?…
Ir pradėjau vaidinti. Patiko. Mūsų trupė buvo originali. Vieną spektaklį mes pastatėme ekspromtu. Pasiėmėme tris poilsio dienas ir repetuodavome po 12 valandų. Kelmėje zoniniame konkurse esame laimėję antrą vietą.
Kur Jūsų buvęs režisierius Gintautas Jaras šiandien?
Niujorke. Respublikinėje spaudoje skaičiau: įkūręs emigrantų „Baltų teatrą“.
Koks buvo pirmasis vaidmuo? Ir kiek jų iš viso būta?
Nesu vaidmenų skaičiavęs. Bet turėtų būti apie penkiolika. Nuo pat pradžių, kad ir iš to didelio drovumo man patikėdavo pagrindinius vaidmenis. Pirmasis vaidmuo – dėdė Eugenijus, vėliau – biurokratas Pamparas, profesorius, senis, brolis, diedukas, elektrikas ir t. t.
Biržų scenoje kada pasirodėte?
1986 m. atvažiavęs į Biržus išgirdau: veikia teatras. Jo režisierė – Regina Tamošiūnienė. Atėjau pasižiūrėti ir pasilikau. O paskui Biržuose teatras mirė. Teatro gal dešimtmetį nebuvo. Per tą pertrauką surimtėjome: kūrėme šeimas, auginome vaikus. Vaikai ūgtelėjo ir vėl susirinkome. Pas naują režisierę, Vitą Vorienę.
Šis diplomas nebe pirmas. Prieš dvejus metus parsivežėte diplomą iš Alytaus. Kas labiau širdį glosto: popierinis diplomas ar žiūrovų aplodismentai? Ar žmona, šeima džiaugiasi Jūsų sėkme?
Mieliausia ir šilčiausia – žiūrovų reakcija. Biržuose plojimų gauname labai daug, bet ir kituose miestuose, rajonuose mus žiūrovai myli, gerbia. Priblokšti būname, kai kitame Lietuvos krašte žiūrovai mums lenkiasi, po spektaklio tik mums atsistoja pagerbdami. Pati geriausia nominacija – žiūrovų reakcija.
Namiškiai mane palaiko. Sveikina. Šis teatrinis apdovanojimas sutapo su mūsų vestuvių data. Dvigubas laimėjimas!
Ar scenoje pasitaiko kokių nors nukrypimų nuo scenarijaus, netikėtumų?
Būna. Taujėnuose, kai vaidinau elektriką, salėje iš tikrųjų dingo elektra. Ir dar gražiau: Rokiškyje jau einant į sceną, pametėme „čerkutę“. O man reikės jos būtinai. Mano močiutė, pagal scenarijų, man turės į tą „čerkutę“ įpilti… Jos prašysiu: „Po perkūnais, įpilk šimtą gramų!..“ Paskutinę minutę scenos darbininkai mums suorganizavo „čerkutę“, bet ir mūsiškė atsirado jau scenoje per patį veiksmą. Močiutė man atneša kepurę, dės man ant galvos, ir iškrenta iš kepurės mūsų slapukė „čerkutė“. Rieda per sceną… pačiu laiku. Gerai, kad nesudužo. Mat tą „čerkutę“ buvome suvynioję į popierių, kad nesudužtų. Pamiršom, kad kepurėje paslėpėme. Arba – kitame spektaklyje yra tokia scena: batai sudėti ant stalo ir mano moterys žiūri į juos nustebusios. Vyksta spektaklis, ta scena, ir matau: mano moterys iš tikrųjų labai nustebusios. Pasirodo, prie tų batų mes palikome ir atsuktuvą. Dekoracijas tvarkydami užmiršome. Svarbiausia per spektaklį nesutrikti. Visaip gelbstime vieni kitus.
Taip ir vaidinsite senuką, dieduką? Nebandysite iš režisierės Vitos derėtis kokio nors jaunuolio vaidmens?
Liksiu savo vietoje. Įpratau. Mūsų kolektyvas senjorėja. Baisiausia man, kad scenoje nesuvaikėčiau.
Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ
„Biržiečių žodis“
selonija.lt
The post Meteorologo Broniaus Medinio sužydėjimas appeared first on www.selonija.lt.